BNS fotoLietuviai yra sėsli tauta. Valstybės duomenų agentūra (VDA) skaičiuoja, kad 92,9 proc. šalies gyventojų vienus metus iki 2021-ųjų surašymo gyveno toje pačioje vietovėje, o kraustėsi 7,1 proc.: 6,5 proc. – šalies viduje, 0,6 proc. grįžo iš užsienio. Nesikeičia ir tendencija, kad kraustytis mažiau linkę vyresni nei 60 metų Lietuvos gyventojai. 44,8 proc. gyvenamąją vietą šalies viduje keitusių asmenų buvo 25–44 metų.
Vilnius yra sparčiausiai augantis Lietuvos miestas (iš visų 180,7 tūkst. gyventojų, keitusių gyvenamąją vietovę likus metams iki 2021-ųjų, sostinę pasirinko 25,4 tūkst.). O mažieji šalies miestai kenčia nuo gyventojų nutekėjimo. Atvykę į sostinę naujieji vilniečiai susiduria su aukštomis nekilnojamojo turto kainomis, spūstimis gatvėse, turintys vaikų – ir perpildytomis mokyklomis bei darželiais. Kodėl šios tendencijos Lietuvoje nesikeičia dešimtmečius ir ką galima padaryti, kad situacija pagerėtų ir didmiesčių, ir rajonų gyventojams?
Didmiesčių trauka
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas, Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius IQ teigė, kad urbanizacija sparčiai tebevyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio valstybėse. Jam pritarė ir Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Regionų ir miestų tyrimų skyriaus vadovas profesorius Donatas Burneika: „Bendra tendencija nesikeičia – kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje centralizacija vyksta visais lygiais. Kuo toliau nuo Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos, tuo sparčiau gyventojų skaičius kito neigiama linkme pastaruosius dvidešimt ir daugiau metų.“
