Prieinamumo ribojimas ir gamybos bei prekybos monopolijos yra trys svarbiausios kolonos, ant kurių stovi Suomijos alkoholio kontrolės sistema. Tačiau ir šiai „trikojei konstrukcijai“ ne visada pavyksta išlikti stabiliai.

Suomijos alkoholio kontrolės sistemos ištakos glūdi XIX a. 9-ajame dešimtmetyje kilusiame Blaivybės sąjūdyje. To meto visuomenėje patys populiariausi alkoholiniai gėrimai buvo distiliuoto spirito gaminiai, išstūmę iki XVIII a. dominavusį alų. Blaivininkai pasiekė, kad 1919-aisiais būtų priimtas sausas įstatymas (pirmas bandymas 1907 m. buvo nesėkmingas – Rusijos caras jo nepalaikė), tikėdamiesi sumažinti alkoholio sukeliamas socialines problemas. Tačiau, kaip ir JAV bei kitose kraštutines kovos su alkoholiu priemones pasirinkusiose šalyse, dalis suomių ėmė vartoti nelegalius svaigiuosius gėrimus. Tai skatino nusikalstamą veiklą – kontrabandą ir naminio alkoholio gamybą. Galiausiai ieškodama būdų, kaip surinkti daugiau mokesčių, Suomijos valdžia 1932 m. sausą įstatymą atšaukė ir įsteigė alkoholinių gėrimų monopolį „Alko“. Taip siekta kontroliuoti svaigalų vartojimą ir surinkti daugiau mokesčių. Šis monopolis turėjo išimtines teises gaminti, importuoti, eksportuoti ir platinti alkoholinius gėrimus. Tokia situacija, daugiau ar mažiau pakitusi, išsilaikė iki šalies įstojimo į ES 1995-aisiais.

Ar galima šokti apsvaigus?

Valstybė ir monopolis „Alko“ aktyviai reguliavo visą alkoholio pramonę. Vienintelis „Alko“ turėjo teisę importuoti svaigiųjų gėrimų. Monopolis reguliavo viešojo maitinimo sektorių (teisiškai restoranų savininkai ar valdininkai buvo „Alko“ atstovai): išduodavo licencijas prekiauti alkoholiniais gėrimais, nustatydavo jų kainas, kokią pardavimo dalį jie turėtų sudaryti, kaip turėtų būti išdėstyti ir parduodami (pavyzdžiui, tik bare). „Alko“ kontroliavo alkoholio pardavimo vietų darbo laiką ir leistinų parduoti gėrimų kiekį, apibrėždavo restoranuose besilankančių klientų aprangos kodą, spręsdavo, ar moteris be vyrų kompanijos įleisti į barą, nustatydavo, ar restorane galima šokti. Uždrausta vertikalioji integracija – alkoholinių gėrimų gamintojai negalėjo turėti savo restoranų. Įstatymas neleido „Alko“ parduotuvių atidaryti provincijoje (su retomis išimtimis – turizmui svarbiose vietovėse), specialiose prekybos vietose alkoholis buvo parduodamas tik sulaukus 21 metų. Monopolinėse parduotuvėse svaigieji gėrimai galėjo būti neparduodami, jei pardavėjui atrodydavo, kad klientas jais piktnaudžiauja.

Ieškodama būdų, kaip surinkti daugiau mokesčių, Suomijos valdžia 1932 m. sausą įstatymą atšaukė ir įsteigė alkoholinių gėrimų monopolį „Alko“.

Valstybė reguliavo suomių turistų įsivežamų alkoholinių gėrimų kiekį. Visą alkoholio reklamą nuo 1932 m. kontroliavo „Alko“, o nuo 1977 iki 1994 m. ji buvo uždrausta visur, išskyrus verslo žurnaluose. 1969 m. kontrolė šiek tiek sušvelnėjo – maisto prekių parduotuvės galėjo pardavinėti vidutinio stiprumo (iki 4,7 proc.) alų, jei joms tokį leidimą išduodavo „Alko“. Taip pat panaikintas draudimas monopolinių parduotuvių ir licencijuotų restoranų tinklui plėstis į provinciją. Sušvelninti vartotojų amžiaus reikalavimai: aštuoniolikmečiai galėjo vartoti iki 22 proc. stiprumo alkoholinius gėrimus, o dvidešimtmečiai – bet kuriuos. Nors 1969 m. pakeitimai sušvelnino Suomijos alkoholio kontrolės sistemą, ji vis tiek liko viena griežčiausių Europoje, nesumažino alkoholio vartojimo ir sukėlė įvairių neigiamų ekonominių padarinių. 1965–1990 m. į apskaitą įtraukto ir neįtraukto alkoholio vartojimas Suomijoje nuolatos augo. Nuo 1968 iki 1992 m. turistų legaliai įsivežamų alkoholinių gėrimų kiekis vidutiniškai didėjo po 6 proc. per metus. Suomiai taip pat gamino alų, vyną ir degtinę. Ši tendencija ypač išpopuliarėjo XX a. 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmečiais. Tiek legaliai įsivežamas alkoholis, tiek svaigalų gamyba turi tas pačias – ekonomines – priežastis. Gyventojai, negalėdami įpirkti alkoholinių gėrimų, jų legaliai atsigabendavo iš svečių šalių arba gamindavosi patys.

Eksperimentai ir jų padariniai

Nors nuo 1969 m. alkoholinių gėrimų pardavimo tvarka sušvelnėjo, savivaldybės išlaikė teisę neišduoti leidimų maisto prekių parduotuvėms prekiauti vidutinio stiprumo (2,8–4,7 proc.) alumi. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos dalis savivaldybių tuo naudojosi. Kai kurios iškart, o kitos vėliau, 8-ajame dešimtmetyje, uždraudė prekiauti vidutinio stiprumo alumi maisto prekių parduotuvėse. Kaimynystėje esančiose savivaldybėse galiojo skirtinga alkoholinių gėrimų pardavimo tvarka. Norėdami išsiaiškinti skirtingo reguliavimo padarinius, mokslininkai atliko apklausas penkiose savivaldybėse (dviejose jų buvo „Alko“ parduotuvės), kurios neišdavė leidimo prekiauti vidutinio stiprumo alumi maisto prekių parduotuvėse. Tirtose vietovėse bendras oficialus alkoholio vartojimas nukrito 8 proc., tačiau dauguma gyventojų ieškojo būdų, kaip gauti pigesnių svaigalų. Nuo 46 iki 81 proc. suomių, negalėdami įsigyti vidutinio stiprumo alaus, vartojo kitus alkoholinius gėrimus. Dviejose iš penkių savivaldybių tarp labiausiai girtaujančių asmenų išaugo nelegalių svaigalų vartojimas. Nors vietos valdžia dėjo daug pastangų, gyventojai alkoholio kontrolės priemones sugebėjo apeiti. Trijose savivaldybėse 1977 ir 1978 m. atliktas eksperimentas – „Alko“ parduotuvės buvo uždarytos ne tik šeštadieniais, bet ir sekmadieniais. Tuo siekta pagerinti viešąją tvarką, nes šeštadienių rytais, kai darbą pradėdavo parduotuvės, padaugėdavo kelių eismo taisyklių pažeidimų. 1977 m. 10 parduotuvių „Alko“ buvo uždarytos aštuonis mėnesius, o 1978 m. keturis mėnesius šeštadieniais neveikė visos monopolinės alkoholinių gėrimų parduotuvės. Abiejų eksperimentų metu maisto prekių parduotuvės veikė ir jose alkoholiniais gėrimais (iki 4,7 proc. stiprumo) buvo prekiaujama. Kokie eksperimentų rezultatai? (Pixabay nuotr.) 1977 m. parduotuvių „Alko“ pardavimui kritus 4 proc., maisto prekių parduotuvėse alaus pardavimas išaugo 6,4 proc. Restoranuose pokyčių neužfiksuota. 1978 m. „Alko“ monopolinių parduotuvių pardavimas smuko 7 proc., bet maisto prekių parduotuvėse alaus pardavimas šoktelėjo 5 proc. Abiem atvejais sumažėję „Alko“ ir išaugę maisto prekių parduotuvių alaus pardavimai rodo, kad suomiai, negalėdami nusipirkti svaigalų vienoje prekybos vietoje, jų ieškodavo kitoje. 1972 m. balandį–gegužę ir 1985 m. balandį „Alko“ supurtė darbuotojų streikai, ir parduotuvės buvo uždarytos. Pirmas streikas truko daugiau nei penkias savaites, antras – keturias. Nors „Alko“ parduotuvių tinklas buvo mažas: 180 parduotuvių 1972 m. ir 210 – 1985 m., jos pardavė 50 proc. alkoholio šalyje. Kadangi vykstant streikams nedirbo tik monopolio parduotuvės, svaigalų buvo galima įsigyti alkoholio prekybos licencijas turinčiose maitinimo įstaigose, o silpno alaus – maisto prekių parduotuvėse. Per abu streikus jauni (iki 35 metų), miestiečiai pradėjo vartoti daugiau alaus, kurio įsigydavo maisto prekių parduotuvėse ir restoranuose. 1985 m., kitaip nei 1972 m., suomiai vartojo namie sukauptą alkoholį – jo atsargų užteko vidutiniškai 24 dienoms. Vykstant abiem streikams oficialus alkoholinių gėrimų pardavimas krito trečdaliu, tačiau dalis gyventojų, negalinčių nusipirkti stipriųjų alkoholinių gėrimų, pradėjo vartoti nelegalius svaigalus. 1972 m. užfiksuotas naminės degtinės ir alaus vartojimo augimas, o 1985 m. už nelegalaus alkoholio gamybą iškelta tris kartus daugiau bylų.

ES atneštos permainos

Stodama į ES 1995 m. Suomija turėjo sušvelninti savo alkoholio kontrolės sistemą ir pritaikyti ją prie laisvo prekių ir žmonių judėjimo. „Alko“ alkoholinių gėrimų gamybos, importo, eksporto, mažmeninės prekybos monopolis buvo panaikintas. „Alko“ liko veikti kaip alkoholinių gėrimų parduotuvių tinklas, tiesiogiai pavaldus Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos ministerijai. Nuo 1995 m. maisto prekių parduotuvės, kioskai, degalinės, kavinės galėjo prekiauti silpnesniais nei 4,7 proc. alkoholiniais gėrimais. Retai apgyventose vietovėse įsikūrusiems ūkininkams leista ne tik gaminti, bet ir pardavinėti iki 13 proc. stiprumo vaisių vyną. Nuo 1998 m. savo produkciją jie galėjo pardavinėti ir sekmadieniais. Liberalizuotas neapmokestinamo įvežamo alkoholio kiekis, neberibotas lėktuvu atsigabenamų svaigiųjų gėrimų kiekis. Vis dėlto liko reklamos ribojimai. Nuo 1994 m. drausta reklama, kurioje alkoholio vartojimas nušviečiamas teigiamai: akcentuojama, kad padeda nusiraminti, pailsėti ar spręsti konfliktus. Nors 1995 m. Suomijos alkoholio kontrolė sušvelnėjo, suomių suvartojamas grynojo alkoholio kiekis išliko nepastovus (1990 m. bendras alkoholio suvartojimas buvo 8,9 l, 1995 m. – 8,9, 2000 m. – 8,8 l, 2004 m. – 10,4 l). Nors ir sušvelninta, suomių sistema vis tiek liko viena griežčiausių Europoje, ir 1995 m. atsiradus galimybėms įsivežti daugiau alkoholinių gėrimų iš užsienio, gyventojai tuo iškart pasinaudojo. Nuo 1995 m. suomių turistai pradėjo gerokai dažniau keliauti į Rusiją ir Estiją, kur alkoholio produktai buvo pigesni. 1995-aisiais keleivių srautas iš Suomijos į Taliną šoktelėjo 75 proc., iki 2 mln. Rusijos ir Suomijos sieną kirto 1,7 mln. žmonių. Daugėjo ir į kitas šalis vykstančių turistų – bendras oro keleivių skaičius (keliaujančių ne tik į Estiją ar Rusiją) išaugo 11 proc., iki 2,7 mln. Suomijos vyriausybė, siekdama apriboti keliautojų įsivežamo alkoholio kiekį, 1995–1996 m. įvedė naujus apribojimus vykstantiems ne lėktuvais. Nuo 1995 m. gegužės 8 d. leista įsivežti neapmuitinamo alkoholio tik kartą per dieną. Nuo 1995 m. rugsėjo 11 d. – tik kartą per savaitę. Nuo 1996 m. gegužės 1 d. suomiai galėjo įsivežti neapmuitinamo alkoholio tik tada, jei jų kelionė truko ilgiau nei 20 valandų. Piliečiai iš trečiųjų šalių (ne skandinavai ir ne ES piliečiai, beveik vien rusai ir estai) – jei Suomijoje per paskutinę kelionę praleido daugiau nei 72 valandas. Suomiai, nepaisydami naujų apribojimų, pamėgo Rusiją ir Estiją pigiau apsipirkti. Atsiradus galimybei legaliai įsivežti didesnį alkoholinių gėrimų kiekį, išaugo į apskaitą neįtraukto alkoholio vartojimas – nuo 1,5 l vienam gyventojui (13,5 proc. viso suvartojamo alkoholio) 1990 m. iki 2,1 l (20,4 proc.) 2004-aisiais. Suomiai iš Estijos ir Rusijos daugiausia įsiveždavo alaus, o iš kitų ES valstybių – vyno ir spirituotų gėrimų. Augančią į apskaitą neįtraukto alkoholio apimtį lėmė ne tik kainų Suomijoje ir šalyse kaimynėse skirtumai, bet ir galimybė importuoti didesnį alkoholio kiekį iš kitų Bendrijos narių. Svarbu paminėti, kad, kaip ir prieš 1995 m. pokyčius, suomiai toliau gamino naminį alkoholį. 2001 m. apklausų duomenimis, net 10,1 proc. gyventojų gamino alų, vyną ar sidrą, 7,5 proc. bent kartą per metus ragavo naminių stipriųjų distiliuotų gėrimų.

Visi keliai veda į Estiją

Suomijos alkoholio kontrolės politikai 2004 m. tapo ne mažiau svarbūs nei 1995-ieji. Tai lėmė dvi priežastys. Sausio 1-ąją baigė galioti išimtis, leidusi riboti į šalį iš kitų ES valstybių įvežamo alkoholio kiekį, o gegužės 1-ąją prie Bendrijos prisijungė Estija. Suomijos valdžia, matydama, kad mokesčių nulemtos didelės alkoholinių gėrimų kainos dar labiau skatins piliečius svaigalų vykti į užsienį, o laisvai žmonėms ir prekėms judėti atsiversiančios sienos neigiamai atsilieps vietos alkoholio pramonei, nutarė nuo 2004-ųjų kovo vidutiniškai 33 proc. sumažinti alkoholinių gėrimų akcizus. Tačiau suomiai ir toliau plūdo į Estiją pirkti pigesnio alkoholio. 2004 m. Estijai įstojus į ES, Suomijoje alkoholio akcizo surinkimas nukrito tokia pačia dalimi, kokia pakilo Estijoje. Nuo 2004 m. vidutinis suomio įsivežamas degtinės kiekis padidėjo nuo litro iki trijų.

Estijai įstojus į ES, Suomijoje alkoholio akcizo surinkimas nukrito tokia pačia dalimi, kokia pakilo Estijoje.

Suomiai Estijoje, net šiai dar neįstojus į ES, sudarė didžiausią dalį turistų, ir jų nuolat gausėjo. Nuo 2001 iki 2014 m. Estiją aplankė trečdaliu daugiau suomių – nuo 0,68 mln. 2001 m. (69,4 proc. visų turistų) iki 0,92 mln. 2014 m. (54,4 proc.). Tai liudija ir Estijoje apsilankiusių turistų (kurių dauguma – suomiai) alkoholio eksporto statistika. Išsivežamų svaigiųjų gėrimų kiekis per 10 metų išaugo nuo 4 mln. litrų 2004 m. iki 7,5 mln. litrų 2014-aisiais. 2015 m. alkoholinių gėrimų kainų skirtumai Suomijoje ir Estijoje parodo, kad praėjus net 11 metų pastaroji šalis vis dar traukia suomius dėl palyginti pigesnių svaigalų. Kitas įdomus atvejis – Suomijai priklausantis Alandų salynas. Šaliai stojant į ES, buvo išsiderėta, kad jam nebus taikomos Bendrijos pridėtinės vertės mokesčio ir muitų direktyvos. Todėl salyne sustojančiuose keltuose parduodamos prekės (alkoholis, cigaretės, kvepalai) neapmuitinamos. Šios mokesčių išimties padarinys – net 30 proc. alkoholio vietos gyventojai įsigyja keltuose. Suomijos piliečiai Alandų salyne turi dar daugiau galimybių pigiai apsipirkti: keliauja į Estiją arba alkoholio vartoja keltuose, plaukiančiuose per Alandų salas. 2004–2008 m. bendras alkoholio vartojimas pakilo nuo 9,4 l 2003 m. iki 10,3 l 2004-aisiais. Suomijos valdžia, motyvuodama, kad siekia kovoti su augančiu alkoholio vartojimu, nuo 2008 m. vėl padidino akcizus. Visos šios priemonės ir 2008 m. prasidėjusi krizė sumažino legalių alkoholinių gėrimų įperkamumą, ir 2015 m. bendras alkoholio vartojimas nukrito iki 9,1 l. Suvartojamo į apskaitą neįtraukto alkoholio dalis buvo sumenkusi tik 2004–2008 m., kai sumažintas alkoholio akcizas. Po 2008 m. tokių svaigalų dalis nuolat augo – nuo 18,1 proc. 2008 m. iki 22 proc. 2015-aisiais. Valdžios pastangos pažaboti alkoholio vartojimą keliant mokesčius skatino gyventojus trauktis į šešėlį arba gėrimų pirkti svetur. 2004 m. sušvelninimas turėjo teigiamą efektą. Iki 2004 m. 13–16 proc. į apskaitą neįtraukto alkoholio sudarė nelegaliai pagaminta arba kontrabandinė produkcija, kurios dalis nuo 2004 m. sumažėjo iki 3–5 proc. Surogatinį ar kitą neaiškios kokybės alkoholį suomiai pakeitė legaliai pagamintais gėrimais iš užsienio šalių. Nemonopoliniai svaigiųjų gėrimų pardavėjai taikydavo įvairias trumpalaikes nuolaidas, pavyzdžiui, prieš šventes: „12 už 9“ ar „12 už 7“ kainą. Kavinės ir restoranai tam tikromis valandomis pardavinėjo alkoholinius kokteilius ar alų už pusę kainos. 2008 m. Suomijos vyriausybė tokią praktiką (trumpiau nei du mėnesius trunkančias akcijas) uždraudė. Įsigaliojus šiam draudimui, prekybininkai prarado galimybę akcijomis iš konkurentų pervilioti pirkėjus, tad nusprendė tiesiog sumažinti kainas. Alaus kaina sumenko apie 40 proc. ir jis tapo dar labiau prieinamas vartotojams, ypač gaunantiems mažiausias pajamas. Taigi, valstybės politika, kuria siekta atgrasyti žmones nuo alkoholinių gėrimų vartojimo, pasiekė priešingą efektą – neįvertinta prekybininkų taikoma kainodara, atpigęs alus ir išaugęs jo įperkamumas.

Uždirbti buteliui per pusvalandį

Suomijoje alkoholio vartojimas tiesiogiai susijęs su žmonių perkamąja galia. Visą pokario laikotarpį augant šalies ekonomikai didėjo ir žmonių perkamoji galia (1971 m. butelis populiariausios degtinės „Koskenkorva“ buvo vertas maždaug trijų pramonės darbininko darbo valandų, o 2008 m. – tik 30 darbo minučių). Išaugo ir bendras alkoholio vartojimas nuo 2 l XX a. 6-ąjį dešimtmetį iki 9,1 l 2015-aisiais. Alkoholio vartojimas mažėdavo tik sumenkus gyventojų perkamajai galiai. Nors keliant alkoholio akcizą krisdavo bendras jo vartojimas, į apskaitą neįtrauktų svaigalų dalis nepakisdavo. Tai kelia abejonių, ar tokios priemonės, kaip alkoholio gamybos, platinimo, eksporto ir importo monopolis, darbo laiko, amžiaus, pardavimo ribojimai gali sumažinti svaigalų vartojimą.