Valstybės ir individo santykiu išsiskirianti Švedija yra unikali Vakarų Europos šalis, kaip teigia istorikas, šiaurietiško visuomenės modelio tyrėjas Larsas Trägårdhas. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pasakojo apie švedų požiūrį į valstybę, ES ir „Brexit“. Anot jo, net vaikai ir jų padėtis visuomenėje gali būti valstybės politikos analizę formuojantis veiksnys.

– Teigiate, kad Švedijos valstybė ir visuomenė sukurta pagal švediškąją meilės teoriją (The Swedish Theory of Love). Kokiais elementais ji grindžiama? – Švedijos visuomenės ir valstybės raidą analizuoju per socialinio susitarimo teoriją, naudodamasis dviem metodais. Vienas jų – iš viršaus apačią, kai žiūrima, kaip elito suformuoti sprendimai pasiekia visuomenę. Kitas – iš apačios į viršų. Būtent ši perspektyva yra tai, ką apibrėžiu kaip švediškąją meilės teoriją. Ji sako, kad piliečiai tarpusavio santykius linkę grįsti savanoriškumu, lygiomis galimybėmis ir asmens autonomija. Meilę paprastai suvokiame kaip tarpusavio priklausomybę, kai visi priklausomi vieni nuo kitų: nuo šeimos, draugų ir artimųjų. Švedijoje ši samprata neatmetama. Tačiau atsakymų apie valdžios ir individų elgseną ieškoma analizuojant asmens bei valstybės santykį. Ir valstybė atlieka labai svarbų vaidmenį: suteikia socialines teises, išlaisvina nuo tradicinių hierarchinės ir patriarchalinės šeimos, pilietinės visuomenės institucijų diržų, įtvirtina savanoriškumu ir lygybe grįstą pusiausvyrą. Praktikoje šią teoriją geriausiai iliustruoja mokesčių ir šeimos politikos pavyzdžiai. Radikaliausios šių sričių reformos įvyko apie 1970-uosius. Tada pristatyta individualią atsakomybę teigianti mokesčių sistema. Svarbiausias jos elementas – šeimos mokesčiai, suteikiantys teisę ir galimybę moterims dirbti. Įgyvendinus reformą, moterų pajamos nebebuvo priklausomos nuo vyrų, jos prisiėmė atsakomybę ir tapo vertinamos kaip atskira dirbančių asmenų kategorija. Taip pat pristatyta vaikų dienos centrų ir ikimokyklinio ugdymo sistema, kuri sudarė sąlygas dirbantiems tėvams atžalas palikti gerose rankose. Kitos pertvarkos leido persvarstyti atsakomybę už vyresnio amžiaus gyventojus. Dažniausiai suaugę vaikai prisiima teisinę atsakomybę prižiūrėti tėvus. O Švedijoje aštuntajame dešimtmetyje ji iš šeimos narių perėjo į valstybės rankas. Verta paminėti ir požiūrį į vaikus – šiandien Švedijoje jie laikomi savarankiškais piliečiais, o ne tėvų nuosavybe. – Kaip būtų galima paaiškinti sėkmingą reformų įsitvirtinimą visuomenėje? – Svarbu suprasti, kad reformos yra visa apimantis procesas. Pradėjusi įgyvendinti minėtas pertvarkas, Švedija jau ilgą laiką buvo demokratinė valstybė, turinti stiprias šios santvarkos veikimo tradicijas. Todėl klausimas, į kurį reikia atsakyti, yra ne kodėl švedai reformas priima – juk jas inicijuojančios politinės jėgos išrinktos pačių piliečių, vien socialinės inžinerijos priemonėmis jas įgyvendinti būtų sunku. Reikia klausti, kodėl visuomenė jas palaiko? Esu įsitikinęs, kad tokio tipo pertvarkos buvo priimtos visuomenės ir palaikomos, nes joms įgyvendinti būtinos vertybės, iškeliančios savanoriškumą ir lygybę, jau buvo įsišaknijusios Švedijos kultūroje. Apie šią idėją ir sukasi švediškoji meilės teorija. Tai galima aiškinti ilga santykio, apimančio pasitikėjimą valstybe ir gana reto pasaulio kultūrose, istorija. Tai – valstybininkiškas požiūris (statist), kuris neoponuoja autoritariniam, korumpuotam ar nedemokratiniam režimui. Visgi, valstybinės priemonės gali legitimizuoti laisvę ir visuomenėje išplėsti individualias teises. Pastebima, kad Švedijos visuomenė ir toliau siekia didesnės laisvės, autonomijos. Pasaulio vertybių indeksas rodo, jog švedai, priešingai nei daugumos valstybių gyventojai, už modernias teises ir laisves, kurios pabrėžia individo autonomiją, lyčių lygybę, LGBT teises, vyresnių žmonių teises, pasisako aršiau nei už tradicinėmis laikomas vertybes. Ir ši tendencija stiprėja. Švedija ir kitos Šiaurės šalys unikalios tuo, jog, priešingai nei daugelio kitų valstybių gyventojai, jų piliečiai labai pasitiki institucijomis. Kaip rodo Pasaulio vertybių žemėlapis, pastaraisiais dešimtmečiais daugelis visuomenių juda link ten, kur šiandien yra Švedija. Apibendrinant galima teigti, kad žmonės linkę būti labiau laisvi nei nelaisvi, todėl svarbiausia atrasti mechanizmus ir sukurti sąlygas, padedančias kaip įmanoma padidinti gaunamą naudą ir vis tiek turėti tinkamai funkcionuojančią valstybę bei visuomenę. – Kalbėdami apie siektinus pokyčius dažnai minime Švediją ar kitas Šiaurės šalis kaip pavyzdžius, iš kurių turėtume mokytis. Visgi aklas kopijavimas ne visuomet atneša lauktų pokyčių. Į kuriuos esminius dalykus reikėtų atkreipti dėmesį vertinant Švedijos valstybę ir jos sėkmingą funkcionavimą? – Iš tiesų galima sutikti, kad Švedijos sėkmę apibūdina gerovės valstybės santvarka ir joje vykstantys procesai. Kita vertus, gerovės valstybės yra daugelis Vakarų šalių. Jei turite sveikatos apsaugos sistemą, pensijų ir išmokų sistemą, draudimą – tai jau gerovės valstybės elementai. Taigi šiuo požiūriu Švedijoje nėra nieko unikalaus. Visgi dėmesį reikia atkreipti į detales ir atskirus elementus, susitelkti į tai, ką vadinu valstybės ir individo sąjunga, – į tiesioginį valstybės ir asmens ryšį. Jeigu palygintume Švediją ir kitas Šiaurės šalis, pamatytume, kokios skirtingos Vokietija, Nyderlandai ar Prancūzija. Jose valstybės ir individo ryšys remiasi pirmosios kišimusi į laisvąją rinką ir ekonomiką. O Švedijoje akcentuojamas visuomenės narių individualumas, pirmiausia pabrėžiamos moterų, vaikų ir vyresnių žmonių teisės bei laisvės. Esame gerokai nutolę nuo tradiciškai suvokiamo šeimos modelio. Jį švedai suvokia kaip savanoriškai kuriamą bendruomenę, kurioje pagarba vyresniam, hierarchija ar autoriteto diktatas yra neaktualūs. Mano įsitikinimu, jei iš tikrųjų norime suprasti Švedijos ir kitų Šiaurės šalių politiką bei visuomenės raidą, dėmesį turime sutelkti į šių valstybių šeimos politiką ir teisę. – Kokius pavyzdžius galėtumėte paminėti, kurie leistų palyginti Švediją su kitomis Vakarų valstybėmis? – Jei ir yra universalus principas, vienijantis visus pasaulio žmones, tai siekis apsaugoti savo vaikus ir suteikti jiems visas galimybes. Sunku rasti kultūrą, kurioje vaikai būtų laikomi nesvarbiais. Nors ir nėra bendro sutarimo dėl jų gerovės. Net jei pažiūrėtume į turtingas Vakarų valstybes, tokias kaip Švedija, Prancūzija, Vokietija ar Jungtinė Karalystė, matytume didelių skirtumų. Tai rodo organizacijos UNICEF atliekami tyrimai. Pagal vaikų gerovę JAV ir Jungtinė Karalystė yra turtingiausių EBPO valstybių sąrašo apačioje, Prancūzija – viduryje, Švedija – viršuje. Vadinasi, yra tam tikri vaikų gerovę užtikrinančių mechanizmų režimai, kuriuos nulemia skirtingas požiūris į socialinį valstybės ir asmens susitarimą. Švedija siekia suformuoti tokį santykį, kuris garantuotų lygias galimybes visiems vaikams, nepriklausomai nuo tėvų pajamų ar socialinės padėties. Jungtinėse Valstijose į valdžią žiūrima įtariai, nenorima, kad valstybė kištųsi į šeimos gyvenimą. Prancūzijoje pabrėžiama, jog valstybė yra svarbi sąlygų šeimai sudarytoja, tačiau ji nenusveria šeimos, kuri suvokiama kaip tautos dalis. Šis pavyzdys leidžia palyginti šalis ir suprasti, koks santykis kuriamas tarp visuomenės narių. Aiškiai matome, kad tokie kintamieji, kaip šeimos teisė ir politika, vaiko teisės ir požiūris į šeimą, individo nepriklausomybės lygis, lyčių politika, ne tik nulemia vaikų padėtį visuomenėje, bet ir brėžia valstybės kryptį. – Kokie išoriniai veiksniai gali lemti Švedijos visuomenės vertybinius pokyčius? – Viena svarbiausių politinių problemų Švedijoje šiuo metu yra su migracija susiję klausimai. Žinia, Švedija su Vokietija nuo 2015 m. rudens sulaukė daugiausia pabėgėlių. Jų priėmimo ir integracijos procesai vis dar daro įtaką socialinio susitarimo idėjai. Ji paremta tuo, kad kiekvienas visuomenės narys moka mokesčius ir taip įgyja tam tikrų teisių. O imigracijos politika grįsta humanitarinėmis idėjomis: į šalį atvykę žmonės nebūtinai greitai susiranda darbą ir gali mokėti mokesčius bei tapti socialinio susitarimo dalyviais. Švedai pasitiki vieni kitais ir valstybe. Tačiau masinė imigracija skatina kurtis visuomenės išorėje veikiančias bendruomenes, dažnai vadinamas paralelinėmis. Jos neretai būna izoliuotos dėl kultūrinių veiksnių, neįtraukiamos dėl politinių ar ekonominių sąlygų. Todėl būdai, kaip spręsti šią problemą ir kaip užtikrinti efektyvumą, yra vieni pagrindinių diskusijų objektų Švedijoje. Nors kyla nerimas dėl augančio nusikalstamumo, imigrantų nedarbo lygio, kol kas nesusidūrėme su dramatiškais šios problemos padariniais. Visgi pripažįstame, kad problema egzistuoja. O apie jos įtaką vertybinei visuomenės santvarkai turėsime kalbėti po dešimties metų. – Kaip švedai reagavo į „Brexit“ rezultatus? – Švedija ir Jungtinė Karalystė visuomet glaudžiai bendradarbiavo. Tai – senos demokratijos, vertinančios laisvąją prekybą. Šios šalys turi stiprų valstybinio nacionalizmo pojūtį. Tuo visada pasižymėjo Jungtinė Karalystė, o Švedija niekuomet nesidžiaugė federalistiniais projektais ir labiausiai akcentavo laisvąją prekybą. Todėl Jungtinės Karalystės sprendimas palikti Bendriją liūdina švedus, o valdžią verčia peržiūrėti tolesnio bendradarbiavimo strategiją ir priemones.

Ateities scenarijus neaiškus, tačiau „Brexit“ parodė, kad ES kamuoja fundamentali demokratijos deficito problema bei didelis ekonominės ir politinės integracijos procesų atotrūkis.

Ateityje stebėsime, ar ES pasuks Jungtinių Europos Valstijų kūrimo keliu link valstybės unifikavimo, ar liks prie vyriausybinio lygmens bendradarbiavimo, grįsto laisvąja prekyba. Ateities scenarijus neaiškus, tačiau „Brexit“ parodė, kad ES kamuoja fundamentali demokratijos deficito problema bei didelė ekonominės ir politinės integracijos procesų praraja. – Iš karto po „Brexit“ svarstyta, kuri kita valstybė nutars palikti ES. Ar galimas „Swexit“ variantas, turint galvoje glaudžius Švedijos bei Jungtinės Karalystės santykius ir panašią poziciją Bendrijos klausimu? – Abejoju tokiu scenarijumi. Švedai labai susirūpinę migracijos politikos ateitimi, šaliai nusprendus palikti ES. Ne paslaptis, kad Švedija gauna labai daug naudos iš Bendrijos ir, žinoma, dievina laisvosios prekybos teikiamas galimybes. Tai leidžia mums sėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje ir iš to laimėti. Manau, kad net labai pasistengę neišgirstumėte argumentų, kodėl Švedija turėtų palikti ekonominiu bendradarbiavimu grįstą ES. Jei ir toliau bus laikomasi atvirų sienų idėjos būtent dėl laisvosios prekybos, švedai nesvarstys galimybės trauktis. Svarbesnis klausimas, kurį pastaruoju metu kelia Švedijos visuomenė ir politikai, yra Šiaurės ir Pietų Europos skirtumai, ypač akcentuojamos italų, ispanų ir graikų problemos. Šiaurės šalių gyventojai ir valdžia tikrai atrodo geriau. Nuo šių procesų raidos, manau, gali priklausyti švedų požiūris į ES. – Ne vienoje ES narių migracijos politikos klausimai atvėrė naujas erdves radikalioms politinėms jėgoms stiprėti. Kokia padėtis Švedijoje? – Švedijos demokratų partija šiuo metu yra trečia pagal parlamentinį atstovavimą. Tai viena politinių organizacijų, kurias galime gretinti su Lenkijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų valstybių radikalios dešinės partijomis. Kaip ir pastarosios, Švedijos demokratai siekia įtvirtinti stipresnį nacionalinį suverenitetą, yra skeptiški politinės integracijos ES mastu klausimais, ragina riboti pabėgėlių skaičių. Po metų Švedijoje vyks rinkimai, po kurių ir paaiškės, ar ši partija toliau augs. Gali būti ir taip, kad ji nusileis kitoms politinėms jėgoms, susiskaldys ir galiausiai išnyks iš politinio žemėlapio. L. Trägårdhas Švedų kilmės istorikas, nuo 1970-ųjų gyvenantis JAV. 1986 m., po ilgų metų versle, jis grįžo prie akademinės veiklos, 1993 m. apsigynė daktaro disertaciją Kalifornijos Berklio universitete. Pastarąjį dešimtmetį dėstė Europos studijas Kolumbijos universitete, istoriją ir pilietines studijas Stokholmo universitete Švedijoje. 2011 m. paskirtas į Švedijos ministro pirmininko komisiją dėl šalies ateities. Jo domėjimosi sritys: visuomenės sutartis, valstybės ir pilietinės visuomenės santykis, teisės, galios ir politikos ryšys modernioje valstybėje, pasitikėjimas valstybe, vaikų teisės.