Dabartinė tarptautinės prekybos struktūra po 10–15 metų taps visiška atgyvena. Tuo įsitikinęs iraniečių kilmės investuotojas Shary Ahy. Apie permainas, kurios Lietuvos ekonomikai galėtų suteikti rimtą postūmį, verslininkas pasakojo IQ ekonomikos apžvalgininkui Viliui Petkauskui.
– Kalbėdamas žurnalo IQ Klaipėdoje surengtame forume „Vakarų galia“ užsiminėte, kad Lietuva kaip jūrinė valstybė turi milžinišką potencialą suklestėti, jeigu pasinaudos pasaulyje, o ypač Kinijoje, vykstančiais prekybos pokyčiais. Kuo tai grindžiate?
– Tarptautinės prekybos tendencijos sparčiai keičiasi. Anksčiau prekių platinimas buvo susijęs su gamybininkų poreikiais. Platintojai buvo sandėlininkai, kurie vertino, kaip greitai baigiasi vienų ar kitų prekių atsargos. Jie tapo svarbiausia gamintojų ir vartotojų jungtimi. Tačiau jau praeityje laikai, kai, pavyzdžiui, „Ford“ visas automobilių detales gamino po vienu stogu. Gamintojai sudedamąsias produkcijos dalis perka visame pasaulyje. Sudėtingus logistikos procesus koordinuoja kompiuteriai, smarkiai išaugo prekių pasiūlos vadybos ir valdymo įgūdžių poreikis.
Taigi, esminis klausimas – kaip įmonei įgyti konkurencinį pranašumą perkant kokybiškus komponentus už mažiausią kainą ir efektyviausiu būdu iš jų sukurti galutinę prekę. Pasaulyje turime sukaupę išsamių duomenų apie vartotojų įpročius, o kompiuterizuota logistika leidžia greitai pristatyti ir nedidelį kuriamos produkcijos komponentų kiekį. Tačiau sudedamųjų dalių gamyba visuomet bus ne tokia pelninga kaip gatavos prekės pardavimas. Sakykim, kompiuterių mikroschemų gamintojai uždirbs mažiau nei parduodantys surinktą įrenginį.
Lietuvos verslas gali tapti tarptautinių korporacijų ausimis ir akimis pasaulyje, kur dar visai neseniai prekės gamintos aklai.
Todėl kiekviena įmonė turėtų stengtis atsidurti pasiūlos grandinės pabaigoje, kuo arčiau vartotojo, o tam būtina prekių sandėliavimą vertinti atsižvelgiant į XXI a. technologijas. Tik įdiegus naujausius standartus atitinkančią infrastruktūrą, įmanoma į Lietuvą prisivilioti gamintojų iš tokių valstybių kaip Kinija. Šios įmonės nebenori tik tiekti produkcijos komponentų JAV bendrovėms. Kinai siekia tapti paklausa grįstos ekonomikos dalyviais ir, pasinaudoję efektyviai valdomais gamybos procesais, greitai ir nebrangiai sukurti galutinį produktą.
Svarbu įsisąmoninti, kad dabartinė tarptautinės prekybos struktūra po 10–15 metų dėl efektyvumo stokos taps visiška atgyvena. Bet pasauliui reikės stiprių uostamiesčių, todėl būtų kvaila Lietuvai kaip jūrinei valstybei nepasinaudoti atsiveriančia galimybe. Matau du kelius. Pirmasis – išnaudoti jau dabar vykstančius prekių paskirstymo schemų pokyčius, kai gamintojai siekia tapti paklausa grįstos gamybos dalimi. Antrąjį diktuoja geografija: Lietuva yra dviejų – Vakarų ir Kinijos – globalizacijos modelių sankirtos taške, todėl galite pasinaudoti visų pusių noru pirkti ir parduoti.
– Kaip bus įgyvendinamas kiniškasis globalizacijos modelis ir kodėl Lietuvai svarbu nelikti nuošaly?
– Kinijos globalizacijos modelio pagrindas – iniciatyva „Viena juosta, vienas kelias“ („One belt, one road“, OBOR). Tai itin ambicingas logistikos planas, kuriuo siekiama sausumos ir jūrų maršrutais sujungti Kiniją su Vakarais per Centrinės Azijos šalis, Rusiją, Baltarusiją. Netoli Minsko kinai plėtoja milžinišką pramonės parką, todėl jiems būtų naudinga pasirinkti Klaipėdos uostą, per kurį atsigabentų įrangos.
OBOR turėtų driektis per valstybes, kurios sukuria apie 55 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto, kuriose yra 65 proc. planetos gyventojų ir sukaupta 75 proc. energijos išteklių. Kinai labai daug lėšų skiria keliams, geležinkelio linijoms tiesti, jūrų uostams statyti. Visa tai finansuos Azijos investicijų į infrastruktūrą fondas ir Šilko kelio fondas, o bendra išlaidų suma gerokai viršys išleidžiamą Pasaulio banko ir kitų tarptautinių institucijų, tokių kaip Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinis valiutos fondas.
Pekino puoselėjamas globalizacijos modelis grįstas ne verslo ir tarptautinių institucijų santykiais, bet dvišaliais valstybių ryšiais. Todėl kinams svarbu užtikrinti Šilko kelio stotelių, t. y. regioninės prekybos centrais tapusių miestų, palankumą. Didžiausios OBOR investuotojos – Kinijos valstybinės įmonės „China Merchants Group“ ir „IZP Technology“ – vieną tokių stotelių regi Klaipėdoje. Tiesa, Lietuvos uostas turėtų užtikrinti galimybę švartuotis didžiausiems laivams, o jiems įplaukti būtinas bent 17 metrų gylis vietoj šiuo metu turimų 15,5 metro.
– Vadinasi, Lietuvai būtina planuoti išorinio uosto statybas?
– Be abejo. Didžiausių krovininių laivų priimti negalintys uostai nėra konkurencingi nei trumpuoju, nei ilguoju laikotarpiu. Klysta Klaipėdos verslininkai, kurie mano, kad dabartinė krovos apimtis pakankama. Nesiplečiant bus sunku ne tik didinti tempą, bet ir išlaikyti tuos pačius krovos rodiklius, nes konkurentai nesnaudžia.
Su investuotojais iš Kinijos statomas išorinis jūrų uostas būtų geriausias būdas atkreipti dėmesį. Projektas nusiųstų žinutę visam pasauliui, kad prekybos milžinė Kinija konteineriams krauti renkasi Klaipėdą.
Neseniai dalyvavau konferencijoje Berlyne ir skaitydamas pranešimą užsiminiau apie Lietuvos uostamiestį, tačiau auditorijos dėmesio nesulaukiau. Vos paminėjau Kiniją, pamačiau smalsių veidų. Po pranešimo gavau gausybę klausimų apie kinų planus ir pačią Klaipėdą. Tai tik viena konferencija, tačiau puikiai parodanti išorinio uosto potencialą.
Žinia apie inovacijas mieste ir plėtrą netruks pasklisti. Tuomet galėtume įtikinti įmones kurtis Klaipėdoje ir sudaryti visą gamybos grandinę. Jei Klaipėda taptų Naujojo šilko kelio dalimi, naudą pajustų ne vien uostamiestis, bet ir logistikos įmonės Kaune, finansų centrai Vilniuje ir kiekvienas šalies gamintojas, prekybai naudojantis elektroninės komercijos platformas. Jeigu toks planas neišdegs, ir toliau kiekvienam potencialiam investuotojui turėsite įrodinėti, kad Lietuvos uostamiestis pranašesnis už Rygą ar Gdanską.
– Tačiau kinai Klaipėdoje vargu ar taps ekonomikos panacėja. Gal Lietuvos ūkio variklį įsuktų didinama vietos pramonės gamyba?
– Iš dalies. Daug svarbiau atsižvelgti į, kaip minėjau, besikeičiančias prekybos tendencijas. Lietuvos verslui labai praverstų prieiga prie pirminių duomenų apie Vakarų vartotojų įpročius. Pavyzdžiui, žmogus Švedijoje nusiperka žaidimų kompiuterį. Parduotuvei baigus dirbti, naudojantis internetu galima sužinoti, kad joje buvo parduotas tam tikras skaičius prekių, surenkamų vienoje Lietuvos gamyklų. Naujas užsakymas tą patį vakarą pakraunamas į keltą ir išplukdomas į Švediją, o ryte jau atsiduria parduotuvės lentynoje.
Lietuvoje yra aukštos kvalifikacijos darbuotojų, išplėtota infrastruktūra, todėl galima atlikti visus produkcijos surinkimo ir apdorojimo darbus. Turiu omenyje ne tik produkto paruošimą, bet ir pakavimą, ženklinimą, prekės gamybą reguliuojančios teisinės bazės vertinimą ir suderinimą su vartojimo standartais. Visai tai, užsakius prekę iš Lietuvos, galima atlikti pernakt, o atsigabenti iš Kinijos truktų 30–90 dienų.
Taigi, svarbiausia turėti prekių pardavimo duomenis. Galiu garantuoti, kad kinai investuotų į tokią praktiką, nes jų produkcija atsidurtų arčiau pirkėjų. Dabar jie turi kliautis vokišku ar olandišku prekės ženklu. O lietuviai galėtų kinams pasiūlyti greitį ir galimybę į ES rinką patekti su savo prekės ženklu.
Taip pat Lietuvoje reikia sukurti kritinę masę įmonių, kurių veikla papildytų viena kitą. Taip atsirastų tvari gamybos ir logistikos grandinė. Būtina rengti parodas investuotojams ir kviesti į Lietuvą investuoti įmones iš pasirinktų sektorių, reikia siekti patraukti stiprių, aukštos pridėtinės vertės produkciją gaminančių bendrovių. Esu tikras, kad Lietuvos verslas gali tapti tarptautinių korporacijų ausimis ir akimis pasaulyje, kur dar visai neseniai prekės gamintos aklai.
—–
Sh. Ahy
Gimė 1946 m. Teherane (Iranas).
1978 m. Masačusetso technologijos universitete įgijo daktaro laipsnį.
Ėjo vyresniojo tyrėjo pareigas Harvardo (JAV) verslo mokykloje.
Vadovavo Saudo Arabijos žiniasklaidos grupei „ARA Group“.
Pirmojo investicinio fondo Baltijos šalyse „Baltic Fund Investments“ vienas įkūrėjų.
Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdybos narys.
