BNSVienos didžiausių Lietuvoje verslo grupių „Vilniaus prekyba“ smulkusis akcininkas Mindaugas Marcinkevičius, teismuose kol kas pralaimintis ginčą dėl daugiau kaip 80 mln. eurų žalos atlyginimo už stabdytą prekybos centrų „Akropolis“ pardavimo sandorį, ginklų nesudeda ir ketina bylinėtis toliau, tačiau neatmeta, jog nesėkmės atveju viskas gali baigtis asmeniniu bankrotu.
Daugiau kaip šešerius metus su pagrindiniu „Vilniaus prekybos“ grupės akcininku Nerijumi Numa (buvęs Numavičius) viešai nesutariantis M. Marcinkevičius pripažįsta, kad šis ginčas išvargino ir jis norėtų jį baigti, tačiau tvirtina neketinantis to daryti savo vertybių sąskaita.
„Aš nesutinku meluoti ir atsisakyti savo vertybių, kurių iki šiol laikiausi ir kurių laikausi toliau. (...) Jei nuo to vertybių kelio nenuklystama, tai ir vienas lauke yra karys“, – interviu BNS sakė M. Marcinkevičius.
Interviu jis davė po to, kai Apeliacinis teismas šią savaitę nutarė, kad M. Marcinkevičius „Vilniaus prekybai“ turi atlyginti mažiausiai 81,25 mln. eurų žalą už neteisėtą prašymą sustabdyti „Akropolių“ pardavimo sandorį.
– Ką jums reiškia 80 mln. eurų?
– Aš galimybės įvykdyti tokio dydžio reikalavimą neturiu. Pradėjus išieškojimą reikalavimui patenkinti, ko gero, bus pasiūlytos mano turimos „Vilniaus prekybos“ grupės įmonių akcijos. Jeigu joms pirkėjas atsiras, tuomet galimybė tenkinti tokį reikalavimą bus, jei neatsiras, kiek žinau pagal procedūras, reikalavimas gali būti tenkinamas turtu, žinoma, tik reikalautojui sutikus. Jei ir tas neįvyksta, lieka asmeninis bankrotas.
– Jūs esate ir vienas investicijų valdymo įmonės „Lords LB Asset Management“ akcininkų, netiesiogiai valdote mažmeninės prekybos verslą Baltarusijoje. Ar turto išieškojimas gali būti nukreiptas ir į šias sritis?
– Be jokios abejonės. Tiesa, Baltarusijoje yra ne mano asmeninė, o vieno iš „Lords LB“ fondo investicija, todėl išieškojimas iš jos yra sunkiai įmanomas, nes ne fondas čia yra atsakovas. Tuo metu į „Lords LB“ bendrovę išieškojimas tikrai gali būti nukreiptas, tik jos vertė toli gražu nesiekia 80 mln. eurų. Todėl pagrindinis turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas ir patenkintas tokio dydžio reikalavimas, yra būtent „Vilniaus prekybos“ įmonių akcijos.
– Ar jūs asmeniškai esate investavęs į „Lords LB“ valdomus fondus?
– Šiek tie esu, tačiau tai nėra didelės sumos, jos net iš tolo netraukia iki reikalavimo sumos. Tai yra šimtai tūkstančių eurų.
– Ar po pastarojo teismo sprendimo nesijaučiate įspaustas į kampą?
– Buvęs palestiniečių lyderis Jesiras Arafatas yra sakęs, kad „jeigu mūsų kovą vadinate teroru, tada aš jaučiu pasididžiavimą, kai mane vadina teroristu“. Beje, teroristu aš buvau vadinamas ir prieš mane nukreiptoje šmeižimo kampanijoje.
Tačiau reikia suprasti, kad visas šis ginčas tęsiasi jau šešerius metus, patikėkite, esu tikrai nuo to pavargęs. Viskas galėjo ir turėjo jau senai pasibaigti. Tačiau aš kito pasirinkimo neturiu, turiu šią nutartį skųsti. Bet jei turėčiau saliamonišką sprendimą, kaip viską staigiai užbaigti, tikriausiai juo pasinaudočiau.
– Saliamoniški sprendimai ne visada būna palankūs ginčo dalyviams.
– Taip, jie būna skausmingi, tačiau jie įvyksta.
– Esate minėjęs, kad iš N. Numos aplinkos gavote pasiūlymų, kaip būtų galima išspręsti konfliktą, bent jau dėl „Akropolių“ pardavimo. Gal galite tuos pasiūlymus detalizuoti?
– Po šiemet balandį priimtos Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas „Vilniaus prekybos“ prašymas dėl žalos priteisimo, gavau pasiūlymą, greičiau reikalavimą pasakyti daug netiesos. Kalbant paprastai, manęs buvo prašoma parašyti laiškus visoms grupės įmonėms, visiems buvusiems ir esamiems naudos gavėjams, kad viskas, ką aš dariau ir kalbėjau, buvo su tikslu padidinti savo turimų grupės įmonių akcijų vertę ir likvidumą. Aš atsisakiau tą padaryti ir toks kalbos pasibaigė.
– Bet juk turimų akcijų vertės ir likvidumo didinimas yra normalus kiekvieno verslininko tikslas.
– Taip. Tik su vienu dideliu bet – negalima meluoti, niekur ir niekada. Manęs buvo prašoma pameluoti ir tik tada žadama, kad bus pagalvoja apie mano akcijų pirkimą. Todėl mano natūrali reakcija, kurios aš tikrai nesigailiu, buvo atsakyti neigiamai. Ką ten toliau kalbėti.
– Ar asmeninis bankrotas jums yra priimtinesnis nei tokie N. Numos pusės keliami reikalavimai?
– Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šitą klausimą, tačiau, ko gero, taip.
– Jau sakėte, kad Apeliacinio teismo sprendimą skųsite Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Ar esate numatę tolesnius žingsnius, jei ir čia jūsų nelydės sėkmė?
– Jei Aukščiausiasis Teismas skundo nepriims nagrinėti arba netenkins, tolesnių veiksmų spektras yra labai siauras – kreiptis į Europos Sąjungos Žmogaus Teisių Teismą ir ten įrodinėti savo tiesą.
– Iš „Vilniaus prekybos“ grupės įmonių valdymo pasitraukėte 2010-ųjų pabaigoje, tačiau viešai savo abejones dėl grupės veiklos skaidrumo išsakėte tik 2015 metais. Kas jus paskatino imtis aktyvių veiksmų?
– Nutraukęs darbinius santykius su „Vilniaus prekyba“ aš daugiau kaip trejus metus tiesiog sėdėjau ir laukiau dividendų, žiūrėjau, kas bus toliau. Ir tik 2014 metais pamačiau, kad viena iš grupės įmonių, Nyderlanduose registruota „TAF Asset 11“, kuri turėjo 25 mln. eurų, švelniai tariant, buvo ištuštinta. Man pradėjus domėtis, kas ten įvyko, pirmoje 2015 metų pusėje gavau kvietimą atvykti į kitos grupės įmonės, Maltoje registruotos „Relvit“ akcininkų susirinkimą, kuri tuomet valdė visus „Akropolių“ projektus.
Susirinkime buvo pateiktas klausimas dėl viso „Relvit“ turto pardavimo, jo metu aš paprašiau informacijos, už kiek ir kam parduodamas turtas, kokie vertinimai buvo atlikti. Nieko negavęs kreipiausi į teismą, kuris įpareigojo „Relvit“ suteikti mano prašomą informaciją. Po to nepraėjus, berods, ir pusei metų vėl buvo teikiamas ir priimtas sprendimas dėl „Akropolių“ pardavimo jau už didesnę kainą, o manęs buvo pareikalauta atlyginti žalą dėl kainų skirtumo.
– Iš „Vilniaus prekybos“ jūs pasitraukėte iš „Akropolių“ projektų vadovo pozicijos, į viešumą jūsų nesutarimai su N. Numa taip pat iškilo paaiškėjus planams perleisti „Akropolius“. Ne paslaptis, kad su jumis susijusi įmonė taip pat siūlė įsigyti „Akropolius“. Ar visi šie dalykai yra susiję?
– Taip, aš tikrai „Akropolius“ ir kūriau, ir stačiau, ir puikiai žinojau, ko jie verti. Gavęs informaciją, kad „Relvit“ nori parduoti visą turtą, teikiau pasiūlymą įsigyti „Akropolius“. Tuo metu viešumoje aš atsidūriau tada, kai Maltos teisme paprašiau suteikti man informaciją ir kol tai nebus padaryta, nevykdyti sandorio. Tas mano prašymas ir atsidūrė viešumoje.
Ar tai sietina su mano siūlymu parduoti „Akropolius“ vienam iš fondų? Laike tai buvo panašiu metu, todėl būtų galima sieti. Tačiau pasiūlymą aš teikiau tada, kai „Relvit“ akcininkų susirinkime buvo kalbama apie „Akropolių“ pardavimą nenurodant, kam. Kai paaiškėjo, kad šio turto pardavimas yra viso labo perkėlimas kitai tų pačių naudos gavėjų kontroliuojamai įmonei „Vilniaus prekyba“, bet koks siūlymas įsigyti neteko prasmės.
Visoje šioje istorijoje įdomiausia tai, kad aš Maltos teismuose „Akropolių“ pardavimo sandorio stabdyti nebandžiau. Aš teisme paprašiau man suteikti informaciją, kita šalis teismo buvo įpareigota tą informaciją suteikti ir nevykdyti sandorio, kol aš teismo neinformuosiu, kad visą prašomą informaciją gavau. Gavęs informaciją aš informavau teismą, kad mano reikalavimas patenkintas ir daugiau jokių pretenzijų neturiu.
– Jūs sakėte, kad pasitraukęs iš „Vilniaus prekybos“ grupės įmonių valdymo beveik ketverius metus bandėte gauti informacijos, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmėte. Kodėl?
– Po didžiosios dalies smulkiųjų akcininkų pasitraukimo iš valdymo grupėje prasidėjo, kaip aš sakau, tarpinių, ofšorinių įmonių masinis steigimas. Kitaip sakant, nuo veiklą vykdančių įmonių iki galutinių naudos gavėjų atsirado po dvi, tris ar net keturias tarpines įmones. Informaciją aš gaudavau apie viršutines šių grandinių įmonėles, kurios jokios veiklos, išskyrus apačioje esančių įmonių akcijų laikymą, nevykdė. Kitaip tariant, jokios informacijos apie tai, kas vyksta įmonių grupėje, įmonėse, kurios vykdo veiklą, aš negaudavau.
– Jūs esate vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, žinomas verslininkas. Kaip toks laukimas ir nieko nedarymas dera su atsakingo verslininko ar investuotojo požiūriu į turimą turtą?
– Visų pirma, aš puikiai suprantu savo padėtį ir svorį grupėje. Mano svoris tėra vos apie 10 procentų. Pagal lietuviškus įstatymus tokio akcijų paketo turėtojas jokių teisių neturi, jis gali tik laukti. Tai aš tą ir dariau. Bet kai pamačiau, kad įmonės, kuriose yra ir mano turto, yra tuštinamos, pradėjau kelti klausimus.
– Ar jums nekilo abejonių anksčiau, pavyzdžiui, kai su N. Numa dėl akcijų bylinėjosi jo brolis Julius Numavičius?
– Tokių minčių buvo, tačiau Julius akcijas Nerijui perleido ne pirkimo-pardavimo, o dovanojimo sutartimi. Aš tuose veiksmuose mačiau Numos norą konsoliduoti kontrolę apeinant kitus tuomet dar aktyvius „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkus, tačiau kai sandoriai vyko dovanojimo pagrindu tarp brolių, mano galimybės ką nors įtakoti buvo lygios nuliui ir aš jokių veiksmų nedariau.
– Ar per tuos ketverius metus jūs apie situaciją, kylančius klausimus diskutavote, tarkime, su savo broliais ar kitais smulkiaisiais akcininkais?
– Be abejo, mes pakalbėdavome, bet kalbomis viskas ir pasibaigdavo. Kokį gali kelti klausimą apie grupės veiklą, jeigu jokių faktinių aplinkybių, kad kažkas vyksta ne taip, nurodyti negali. Kai tik jos atsirado, pradėjau kalbėti garsiai.
– Kalbant apie faktines aplinkybes, Valstybinė mokesčių inspekcija jau nuo 2012 metų „Vilniaus prekybos“ akcininkams pradėjo priskaičiuoti nesumokėtų mokesčių sumas. Kodėl tai jums netapo signalu, kad grupėje kažkas vyksta negerai?
– Be abejo, tai buvo signalas. Bet tos fiziniams asmenimis priskaičiuotos sumos tėra tik lašas jūroje. Didžiausios pelno mokesčio sumos ir kitos susijusių mokesčių sumos iškeliavo į užsienio jurisdikcijas per franšizės mokėjimus. Valstybinės mokesčių inspekcijos inciatyva, gal ir dėl mano pasisakymų dabar šie mokesčiai jau yra mokami Lietuvoje.
– Aš grįžtu prie savo klausimo – visą šią informaciją jūs pradėjote viešinti 2015 metais, nors potencialiai apie tai žinojote jau anksčiau. Kodėl aktyvių veiksmų nesiėmėte anksčiau?
– Kiek turėjau informacijos, ėmiausi. Visais tos informacijos gavimo momentais, tai, ką sužinojau ir jaučiau pareigą paviešinti, tą ir paviešinau.
– Tačiau tik 2015 metais?
– 2014 ir 2015 metais.
– „Vilniaus prekybos“ įmonių grupėje, be jūsų, buvo ir daugiau smulkių akcininkų, dalis jų turėtas akcijas pardavė. Kodėl nebandėte suburti didesnės akcininkų grupės ir taip sustiprinti savo pozicijas šiame ginče?
– Tai kad burti ten nieko nereikėjo. Laimingai atsisveikinusių su „Vilniaus prekyba“ akcininkių yra vos vienas kitas, o tarp mažųjų apskritai nėra. Po to vadinamo akcijų pardavimo arbitraže bylinėjasi Žilvinas (Marcinkevičius – BNS), negana to, ir jo buvusi sutuoktinė buvo padavusi jį į teismą. Kiti buvę akcininkai yra pareiškę tiek ieškinių teismuose, tiek įvairiausių pranešimų, kodėl jie yra nelaimingi.
Todėl kažką čia konsoliduoti, įtraukti į vieną būrį ir kovoti solidariai, to nereikėjo. O tai, kad nėra pateikta kolektyvinių ieškinių, tą tikriausiai nulėmė N. Numos turto konsolidavimo principas – skaldyk ir valdyk.
– Visgi 2018 metais vykusiame vieno teismo posėdyje N. Numos pusė pateikė dokumentą, kuriame buvo kalbama apie bendros akcininkų grupės subūrimą. Vadinasi, kažkokie bendri veiksmai buvo planuojami?
– Taip, toks dokumentas buvo, jis kalbėjo apie jungtinės veiklos užbaigimą. Tas dokumentas buvo skirtas visiems „Vilniaus prekybos“ jungtinės veiklos projekto dalyviams, įskaitant ir N. Numą, Igną Staškevičių ir kitus. Dokumentas buvo, kaip mes užbaigiame tą jungtinę veiklą ir pasidaliname jos rezultatus. Penki iš dešimties tos jungtinės veiklos dalyvių dokumentą pasirašė, pasiūlymą pasirašyti gavo ir kiti, įskaitant N. Numą, tačiau atsisakė tai padaryti, todėl tas dokumentas neteko perspektyvos ir jo galiojimas buvo nutrauktas, pasibaigė. Aš iš to susitarimo išėjau.
– Šiame dokumente buvo kalbama ir apie bendrą fondą galimiems teisminiams ginčams. Kam toks fondas buvo reikalingas, jei dokumento paskirtis buvo tik turto pasidalinimas bendru sutarimu?
– Visada turto pasidalinimą galima užbaigti be teisminių ginčų, jei šalys dėl to sutaria. Jei tam užbaigimui būtų prireikę ginčo teisme, tiek Lietuvoje, tiek ne Lietuvoje, tam tas fondas ir būtų skirtas. Tai buvo greičiau net ne fondas, o galimų kaštų pasidalijimo principai.
– Į viešumą iškilus jūsų ir N. Numos konfliktui labai aktyvus buvo ir jūsų sūnus Denas, tačiau vėliau jis tiesiog pradingo. Ar tai buvo sąmoningai pasirinkta taktika?
– Denas pasirinko kelią su mažiau streso. Ir jis pats sakydavo, ir tai jautėsi, kad jo amžiaus ir turimos patirties žmogui toks streso krūvis yra įveikiamas tik su labai didelėmis pastangomis. Dabar pasitraukęs nuo šitų klausimų jis yra nepalyginamai laimingesnis nei dalyvaudamas šiame procese, nors kaip ir pats sako, patirties išties gavo milžinišką kiekį.
– Ar toks pasitraukimas nėra bandymas apsaugoti jūsų sūnų nuo galimų teisinių pasekmių?
– Kita pusė bando į ginčus įtraukti ne tik mane, bet mano šeimos narius, norėdama sukelti kuo aukštesnį skausmo lygį. Deno sprendimas pasitraukti į šoną ir neneši to streso krūvio, mano nuomone, yra labai teisingas ir aš jį palaikiau.
– „Maximos grupė“ ir „Franmax“ iš jūsų bei su jumis susijusių asmenų siekia prisiteisti apie 260 mln. eurų žalą ir dėl mažmeninės prekybos tinklo „Mart Inn Food“ plėtros Baltarusijoje. Kokioje stadijoje yra ši byla?
– Šioje byloje „Maximos grupė“ ir „Franmax“ teigia, kad mes Baltarusijoje neva sukūrėme neįmanomas sąlygas jiems ateiti į šią rinką ir dirbti su „Maximos“ prekės ženklu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskundžiama nutartimi yra nusprendęs, kad ši byla gali būti nagrinėjama Lietuvoje, tačiau pačios bylos dėl žalos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, posėdžiai yra numatyti šių metų rudenį.
– Kaip laikosi jūsų verslas Baltarusijoje?
– Ypatingai sunkiai ir sudėtingai. Niekam ne paslaptis, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje. Tokiomis sąlygomis dirbti yra be galo sunku. Nuostolių ten prisidaryta nemažai ir šiuo metu nėra ten kuo girtis.
– Ar nebandėte šio verslo parduoti?
– Bandymų buvo, bet jie labiau buvo apklausos, kas čia galėtų domėtis, lygmenyje. Esant dabartinei situacijai Baltarusijoje, ten likvidumas dabar yra artimas nuliui. (...) Sprendimas investuoti Baltarusijoje, manau, buvo klaidingas. Ta šalis pagal savo verslo aplinką iš esmės skiriasi nuo Lietuvos, ten investuoti sąlygos yra labai nepalankios.
– Kaip visame šiame ginče pavyko nuošalyje išlaikyti „Lords LB Asset Management“, kuri per valdomus fondus kartais konkuruoja ir su kai kuriomis „Vilniaus prekybos“ grupės ar su N. Numa susijusiomis įmonėmis?
– Tie verslai yra sąmoningai atskirti, tačiau N. Numos pusė dėjo daug pastangų į šį ginčą įtraukti ir „Lords LB“ bendrovę. Bent jau iki šiol pavyko to išvengti. Matyt, viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad „Lords LB“ yra daugiau partnerių, kurie su „Vilniaus prekyba“ nei praeityje, nei dabar yra niekaip nesusiję. Tai ir leido išlaviruoti, kad „Lords LB“ į šią istoriją nebuvo įtraukta.
– Ar nemanote, kad tokia konfliktinė situacija „Vilniaus prekybos“ grupėje nebūtų kilusi, jei savo laiku būtų įgyvendinti planai grupę kotiruoti vertybinių popierių biržoje?
– Tikrai galėjo ir, mano asmenine nuomone, būtų tas problemas išsprendę, bet taip neįvyko. Atsakymas čia, ko gero, slypi tame, kad vienas iš grupės dalyvių, konkrečiai Nerijus Numa, nutarė eiti kitu keliu – pirmiausiai sukonsoliduoti bendrovę savo rankose iš grupės išspaudžiant mažuosius akcininkus ir tik tuomet, galimai, įmonę listinguoti ir paversti ypatingai likvidžia. Kitaip tariant, tos naudos, kurią suteikia įmonės listingavimais, N. Numa su mažaisiais akcininkais nutarė nesidalinti.
– Puikiai suprantate listingavimo naudą, tačiau kodėl tokiu atveju biržoje nematome „Lords LB“ arba dalies jų fondų?
– Vieno iš fondų išleisti vertybiniai popieriai yra listinguojami „Nasdaq“ biržoje. Tai yra fondas, kuris turi pakankamą dydį, kad galėtų būti listinguojamas. Kiti nėra iki to išaugę.
– Apie kokį dydį kalbate?
– Jis turėtų siekti bent apie 100 mln. eurų.
– Kodėl negalėtų būti listinguojama ir pati „Lords LB Asset Management“?
– Mes dar per maži. Tas veiksmas visų pirma prideda likvidumo, o kartu su likvidumu ir vertės. Tai mūsų darbotvarkėje yra aktualu, anksčiau ar vėliau mes iki to prieisime, tik norint tą padaryti reikia išauginti įmonę.
– Žvelgiant retrospektyviai į tuos šešerius konflikto metus, ar būtumėte jį pradėjęs, jei žinotumėte, kas jūsų laukia?
– Aš pats sau ne kartą esu uždavęs šį klausimą ir atsakymas visada būdavo tas pas. Matydamas, kokių iniciatyvų ėmėsi N. Numa, turbūt aš kito pasirinkimo ir neturėjau. Jeigu būtų galimybė atsukti laiką atgal į 2014-2015 metus, ko gero, mano veiksmai būtų analogiški.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
