ShutterstockPokario Vokietija 70 metų pasauliui atrodė kaip demokratijos ir ekonomikos pavyzdys. Nuo pirmojo pokario kanclerio Konrado Adenauerio, per Willy Brandto, Helmuto Schmidto, Helmuto Kohlio ir 16 metų Angelos Merkel vadovavimo laikotarpį Vokietijos pokario politinis ir ekonominis stabilumas atrodė tvirtas kaip uola. Toks tvirtas, kad Federacinė Respublika galėjo lengvai absorbuoti senstančią komunistų ekonomiką Rytų Vokietijoje per metus po Berlyno sienos griūties.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Be abejo, dešimtmečiuose po Antrojo pasaulinio karo buvo ir sunkumų, pradedant 1970-ųjų Raudonosios armijos frakcijos (RAF) Baaderio-Meinhofo terorizmu ir baigiant infliacija bei stagfliacija, kilusia po to paties dešimtmečio naftos kainų šoko. Tačiau didžiąją dalį laiko Vokietijos ekonomika augo stabiliai ir įtraukiai, o jos augimą lėmė pasaulyje pirmaujantis gamybos eksportas.
Tačiau dabar Vokietija yra įstrigusi neigiamų tendencijų spąstuose. Šalies eksportu grindžiamas ekonomikos modelis praranda konkurencingumą prieš Kiniją, o nepasitenkinimas imigracija pasiekė aukščiausią lygį per visą pokario laikotarpį po to, kai 2015 m. A. Merkel nusprendė atverti šalies sienas daugiau nei milijonui migrantų. Vokietija, kaip ir dauguma Vakarų šalių, patiria augančią kraštutinės dešinės populistų populiarumo bangą, o partija „Alternatyva Vokietijai“ kvestionuoja pagrindines prielaidas ir politinio elgesio normas, kurios galiojo Vokietijoje nuo Federalinės Respublikos įkūrimo 1949 m.
