Treniruočių bazių, trenerių, finansavimo ir sniego stygiumi besiskundžiantys sportininkai Lietuvą išmokė tolerantiškai džiaugtis kukliais jų laimėjimais.
Žiemos sporto šakų atstovams Lietuva atlaidi – Vidos Vencienės ir Algimanto Šalnos pergalės pasiektos taip seniai, kad atrodo kaip sapnas, o ko esą norėti iš šių dienų sportininkų, kai net žiemos nebe tos ir treniruotis tenka vykti svetur. Medalių iš XXIII žiemos olimpinėse žaidynėse Pjongčange (Pietų Korėja) dalyvavusių šalies sportininkų tikėjosi, ko gero, tik jų mamos. O sporto mėgėjai laukia vasaros olimpinių žaidynių.
Tarp 2922 dalyvavusių atletų Pjongčange pasirodė devyni Lietuvos atstovai: keturi biatlonininkai, trys slidininkai ir du kalnų slidininkai. Daugiausia vilčių sporto aistruoliai siejo su biatlonininkais Tomu Kaukėnu, Vytautu Strolia, Natalija Kočergina ir Diana Rasimovičiūte. Net dusyk Lietuvos biatlonininkų geriausią rezultatą žaidynėse pagerinusio ir 13-ą vietą persekiojimo lenktynėse užėmusio T. Kaukėno sėkmė sporto gerbėjų buvo įvertinta kone kaip medalis. Malonia staigmena tapo ir solidus N. Kočerginos užfiksuotas rezultatas – 15 km individualiosiose lenktynėse ji užėmė 30-ą vietą ir gerokai pranoko olimpinių žaidynių veteranę, penktąkart jose dalyvavusią D. Rasimovičiūtę.
Pirmosiomis žaidynių dienomis lietuvių lūkesčiai ūgtelėjo, tačiau greitai buvo užgesinti – ir vyrai, ir moterys paskutinėse keliose rungtyse liko tarp autsaiderių
Pirmosiomis žaidynių dienomis lietuvių lūkesčiai ūgtelėjo, tačiau greitai buvo užgesinti – ir vyrai, ir moterys paskutinėse keliose rungtyse liko tarp autsaiderių, o, mišrioje estafetėje lenktynių lyderėms aplenkus lietuves visu ratu, vyrai net negavo galimybės startuoti. Vis dėlto biatlono rinktinės treneris estas Meelisas Aasmäe šiems nuopuoliams reikšmės neteikia.
„Vaikinų laukia gera ateitis. Jei visi pagrindinės komandos nariai tęs karjerą, po kokių dvejų metų turėsime labai stiprią komandą. Jų geriausi metai dar ateityje, tuomet jie galės parodyti, ką gali. Merginoms kiek sunkiau, nes jos vyresnės, bet turime ir kelias jaunesnes sportininkes“, – optimizmo bandė įpūsti estas.
Slidininkų kančios
Kur kas mažiau vilčių aistruoliai siejo su Lietuvos slidinėjimo atstovais Marija Kaznačenko, Mantu Strolia ir Modestu Vaičiuliu. Vienintelė šalies moteris slidininkė Pjongčange tik prieš porą metų apsisprendė pasukti iš biatlono į slidinėjimą, M. Strolia dar po 2010 m. Vankuverio žaidynių buvo dėl mokslų nutraukęs sportinę karjerą ir, ją pratęsęs tik prieš kelerius metus, vos spėjo pasivyti olimpinį traukinį, o M. Vaičiulis į slidinėjimo lenktynių trasą grįžo kovodamas su Laimo ligos padariniais ir net po trejų metų priverstinės pertraukos.
Ambicijų patekti tarp 30-ies geriausių slidininkų turėjęs M. Vaičiulis tikslo nepasiekė, tačiau pasirodė geriausiai iš Lietuvos atstovų – sprinto klasikiniu stiliumi rungtyje užėmė 44-ą vietą.
Vis dėlto Pietų Korėjoje lietuviams labiausiai trūko ištvermės ir pasiruošimo. Neįpratę prie treniruočių sunkiomis sąlygomis, čia jie turėjo prisitaikyti ne tik prie sudėtingų trasų, bet ir atšiauraus oro, o tai pareikalavo papildomų jėgų.
M. Kaznačenko po vieno finišo tiesiog išsitiesė ant sniego, o M. Strolia prisipažino per estafetės varžybas vienu metu beveik meldęsis, kad komandos draugas M. Vaičiulis niekada negrįžtų ir jam netektų daugiau iššliuožti į trasą. Akivaizdu, kad visas jėgas trasose palikę Lietuvos slidininkai pasirodė taip, kaip galėjo.
Kalnų slidininkai veria vartus
Mažiausiai lietuviams pažįstama sporto šaka – kalnų slidinėjimas, kuriame savo atstovą mūsų šalis pirmą kartą turėjo prieš ketverius metus Sočyje – tuomet į olimpiadą išvyko 19-metė Ieva Januškevičiūtė. Šiemet prie patirties įgavusios sportininkės prisijungė dar vienas slalomo meistras – jauniausias šių metų Lietuvos delegacijos narys 18-metis Andrejus Drukarovas.
Itin sudėtingoje sporto šakoje, kurioje leidžiantis nuo kalno reikalingas susikaupimas, nepriekaištinga technika ir netgi drąsa, lietuviai tarp lyderių nefigūravo, tačiau pėdsakų paliko.
Dusyk startą dėl prastų orų turėjusi nukelti I. Januškevičiūtė galiausiai finišą pasiekė 43-ia ir 54-a, o A. Drukarovas, nors kelis kartus krito, itin sudėtingose trasose užėmė 41 bei 59 vietas ir rikiavosi finišavusiųjų sąrašo apačioje. Rezultatai neįspūdingi, tačiau reikia įvertinti ir kuklias šios sporto šakos tradicijas Lietuvoje, ir tai, kad finišo visose rungtyse nepasiekė maždaug pusė iš beveik 100 startavusių sportininkų.
Ateityje nemažos viltys siejamos ir su vos 21-erių kalnų slidininku Roku Zavecku. Šį sykį jam kelią į olimpiadą užtvėrė dar jaunesnis kolega A. Drukarovas.
O kas toliau?
Galvojant apie būsimas Pekino olimpines žaidynes, reikia įvertinti ne tik asmenines sportininkų pastangas, bet ir galimybę tobulėti.
Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas, kalbėdamas apie sąlygas mūsų šalyje, turėjo ir kuo pasidžiaugti, ir dėl ko apgailestauti: „Situacija geresnė negu prieš dvejus metus. Nemenčinėje atidaryta nauja biatlono šaudykla. Nors ir maža, tačiau treniruotis ir nacionalinėms varžyboms tinkama. Liūdinantis dalykas yra milijonus kainavęs Ignalinos žiemos sporto centras, baigtas statyti dar 2015-aisiais – naudotis juo negalima iki šiandien. Jame neteisingai pastatyta šaudykla, ir netgi po to, kai pateikėme pastabų, jau trečius metus nieko nepataisyta. Esame šios situacijos įkaitai.“
A. Daugirdas pritaria šalies biatlono rinktinės treneriui – perspektyvų Lietuvos biatlonininkai turi, sėkmingiems ateities startams tereikia tinkamai nusiteikti.
„Jeigu sportininkai patikėtų, kad nėra prastesni už kitus, o federacija sudarytų sąlygas, manau, Pekine rezultatai galėtų būti tikrai ne blogesni ar net geresni“, – sakė LBF vadovas. Bet štai sudaryti sąlygas nėra paprasta užduotis: biatlonas yra brangi sporto šaka, pradedant inventoriumi, baigiant treniruotėmis: nuo trijų iki keturių mėnesių tenka nuomotis bazes užsienyje, kad būtų galima pasiruošti skirtingai varžybų aplinkai.
Slidinėjimo atstovų sąlygos ir iššūkiai panašūs į biatlonininkų, o kalnų slidininkų situacija – dar sudėtingesnė. Jiems reikia ne tik sniego paklotės, bet ir kalnų trasų. Dėl to perspektyviausia mūsų šalies slalomo meistrė I. Januškevičiūtė tik kelis mėnesius per metus treniruojasi Druskininkų „Snow“ arenoje, o didžiąją likusio laiko dalį praleidžia Italijoje, kur kimba į darbus su kitais gabiais kalnų slidininkais. Kai kurie jų irgi iš valstybių, kuriose trūksta palankių sąlygų treniruotis šios sporto šakos sportininkams.
Ar bus trečia proga?
Dar viena Lietuvos žiemos sporto viltis – pagalba iš svetur. Pajėgių dailiojo čiuožimo atstovų vyrų turinčiai valstybei itin stinga stiprių porininkių moterų, tad čia į pagalbą jau ne sykį atėjo sportininkės iš užsienio.
Nors daugelyje tarptautinių varžybų gali atstovauti iš skirtingų šalių atstovų sudarytos poros, olimpinių žaidynių nuostatai tokią galimybę draudžia – pora privalo turėti tos šalies pilietybę, kuriai atstovauja. Tad norint gauti teisę varžytis žaidynėse, gerų rezultatų reikia ne tik čiuožykloje, bet ir biurokratiniuose koridoriuose. Čiuožimo pasaulyje apstu sportininkų, per savo karjerą pilietybę pakeitusių net po tris kartus. Bet Lietuva šiuo klausimu konservatyvi – po nepriklausomybės atgavimo mūsų šalies pilietybę pavyko gauti dviem čiuožėjoms – 1992 m. ji suteikta su Povilu Vanagu čiuožusiai Margaritai Drobiazko, o 2014-aisiais garbė teko Deivido Stagniūno porininkei Isabellai Tobias.
Porų likimai, žinia, susiklostė skirtingai. P. Vanago ir M. Drobiazko pasirodymai visos Lietuvos dėmesį kaustė net penkiose olimpiadose, o 2002-aisiais Solt Leik Sityje juodu liko tik per plauką nuo olimpinių apdovanojimų. D. Stagniūnas su I. Tobias spėjo pasirodyti tik 2014 m. Sočio olimpiadoje, kurioje liko 17-i, tačiau vos po kelių mėnesių ši pora iširo – mūsų čiuožėjas paskelbė apie karjeros pabaigą.
Šiandien Lietuvos dailiojo čiuožimo padangėje žiba nauja viltis – Sauliaus Ambrulevičiaus ir amerikietės Allison Reed pora. Pirma už brūkšnio nuo bilietų į Pjongčangą likusi pora sparčiai tobulėja ir jau ima svajoti apie Pekiną. Tačiau, norėdama pretenduoti gauti Lietuvos pilietybę išimties tvarka, A. Reed turi įrodyti esanti nusipelniusi mūsų valstybei, pramokti lietuviškai ir integruotis į visuomenę. Pilietybę pirmosioms dviem užsienietėms pramušę Čiuožimo federacijos atstovai pasirengę ir vėl pakovoti. Bet girdėti, kad ketinimus žada atidėti iki tol, kol Lietuva turės naują prezidentą – Dalia Grybauskaitė šiuo klausimu yra pareiškusi kategoriškai neigiamą nuostatą.
