Honkonge daugelis užsieniečių ištveria vos keletą metų, bet Giedrė Rutkauskaitė kol kas čia jaučiasi lyg namie
Kiekvieną kartą grįžusi atostogų į Lietuvą slepiu pro sučiauptas lūpas lendančią šypseną, jei tik kas domisi, ką veikiu ir kur gyvenu. „Jūs tik klauskite, aš jus nustebinsiu!“ – nutyliu užplūdusį pasitenkinimą ir stebiu besikeičiančius naujų pažįstamų veidus, kai vietoj dažnai emigrantų minimų šalių tvirtai pareiškiu: „Honkonge!“ Išpūstos akys ir oho! šūksniai tik pakursto vis labiau įsiliepsnojančią savimeilę. Taip, sužavėti lengva: ne Londone, Stokholme, Berlyne ar Barselonoje gyvenu jau trečius metus. Jei atvažiuosite, pažadu, įskaus kaklai nuo nuolat į viršų užverstų galvų, akyse liesis milijonai šviesų, jau po kelių valandų klajonių išvargins minios žmonių, o išskirtinai puikaus maisto skonis pažadins nuo bulvių ir kiaulienos kotletų kietai įmigusį smagurį.
Dienos šviesą sutemus pakeičia milijonai lempučių. (Asmeninio archyvo nuotr).