Darius BabickasKontrastai Filipinų sostinėje Maniloje čia apsilankiųjų neturėtų stebinti – metropolis turi net 28 mln. gyventojų. Nors oficialiai pagrindinėje dalyje priskaičiuojama 16 mln. gyventojų, su visais priemiesčiais ir oficialiai neregistruotais žmonėmis skaičius išauga dar daugiau kaip 10 mln.
Tokie skaičiai mus iš tiesų stebina, juo labiau kad Azijos gyventojų nuolat daugėja. Antai vidutinė filipiniečių šeima – 10 žmonių. Kaip jau įprasta šiuose kraštuose, gausesnės yra vargingos šeimos. Jos turi tam paaiškinimą: daugiau šeimos narių sukuria didesnį saugumo jausmą, ir jeigu kas užpultų, būtų daugiau šansų apsiginti.
Maniloje galima pamatyti visko. Čia yra ir prabanga tviskančių rajonų, kuriuose įsikūrę žmonės turi ne tik asmeninius gydytojus, bet ir asmeninius trenerius kiekvienai pamėgtai sporto šakai. Netoli galima sutikti ir vidurinės klasės gyventojų, susigrūdusių kelių dešimčių aukštų daugiabučiuose ir išgalinčių mokėti po 50 eurų kas mėnesį už būsto nuomą. Ištisa galybė gyventojų čia negali tiek mokėti už būstą, tad susirenčia lūšnas arba tampa tiesiog benamiais. Ir tai nieko nestebina.
Darius BabickasGyvos kapinės
Visgi apsilankymas viename kvartalų iš tiesų sukrečia. Šiaurinės kapinės, kaip įvardijama, yra pats vargingiausias Manilos kvartalas. Įprastai kapinių kvartalais nevadina, tačiau Manilos šiaurinės kapinės kitokios, nes jos yra tapusios gyvenamąja vieta maždaug dešimčiai tūkstančių varguolių. Gyvena jie ne kapinių pakraščiuose susirentę kokias lūšnas, o tiesiog ant antkapių.
Šios kapinės šiaurinėje miesto dalyje atsirado XX a. pražioje. Čia gauti lopinėliai žemės tapo asmenine nuosavybe, kuri perleidžiama ištisoms kartoms. Iš pradžių kvartale gyveno neturtingi kapinių prižiūrėtojai. Vėliau žmonės, neturintys būsto ar neišgalintys jo nuomotis, persikėlė gyventi į savo šeimos kriptas. Čia galima sutikti vyresnių nei 60 metų žmonių, kurie yra gimę ir visą laiką gyvena kapinėse.
Prieš išvykstant iš viešbučio jo darbuotojai patarė nusipirkti saldainių, nes tai tarsi tradicija jų duoti kapinių teritorijoje gyvenantiems vaikams. Jų tėvai tuomet palankiau žiūri į pažioplinėti ir paaikčioti iš nuostabos atvykusius vakariečius.
Darius BabickasAtvykus į Šiaurines kapines privalu vizitą suderinti su administracija, ji ekskursijai skiria ginkluotą palydovą. Žinoma, ne už ačiū. Iš pradžių už palydą norėta 160 eurų, galiausiai nusileista iki 25 eurų. Susimokėti privalu, nes be ginkluoto palydovo vakariečiai į šį kvartalą net neįleidžiami.
Negalima sakyti, kad vaikštant apima nesaugumo jausmas. Visgi nežinia, kaip būtų, jeigu šalia nebūtų palydovo, demonstratyviai pasikabinusio prie diržo pistoletą.
Darius BabickasŠiaurinėse Manilos kapinėse žmonės nelaidojami užkasant juos giliai po žeme. Jie laidojami kriptose ir betoniuose sarkofaguose. Pastarieji čia ir tampa gyvenamaisiais namais vietiniams. Kurį laiką gyvieji gyvena kartu su mirusiaisiais, po penkerių metų palaikai išimami ir perkeliami į atokiau esančius namelius, jeigu neišgalima turėti šeimos mauzoliejaus. O neišgali čia beveik visi.
Vienos kapavietės atviros, kitas savininkai įstengia apsitverti, dar kiti susimūrija tarsi pavėsinę arba sumontuoja metalines konstrukcijas, savotiškus narvus, įsistato rakinamus vartus. Pastarieji reikalingi, nes vietinius dažnai aplanko vagys ir narkomanai, kurie plėšia kapus. Dėl to jau prieš keliolika metų tuometis Manilos meras pagrasino iškeldinti visą rajoną, bet taip neįvyko.
Nešti karstą – pagauti sėkmę
Kai kurie kapinių gyventojai turi ir tam tikrus patogumus, pavyzdžiui, nusitiesia elektros kabelį nuo arčiausiai stovinčio stulpo. Kitiems kapavietė yra ir darbo vieta, įsirengus čia prekybos vietą.
Vaikai, norėdami užsidirbti, renka metalo laužą ar pardavinėja niekučius. Taip pat už centus nešioja karstus – sakoma, kad tai ir sėkmę pritraukia. Suaugusieji už pinigus valo turtingesnių žmonių kriptas. Beje, kapinių pakraščiuose yra iš tiesų įspūdingų, mauzoliejus primenančių kapaviečių.
Darius BabickasAtskirus kapinių kvartalus skiria praėjimai – gatvės. Vienose vietose jie siauresni, kitose – platesni, kad galėtų pravažiuoti ir automobilis. Vaikštant kapinių gatvėmis svarbu žiūrėti po kojomis, kad neįliptum į šiukšles bei gyvūnų ar vaikų eskrementus. Vyresni žmonės tualeto reikalus atlieka nuošaliau savo gyvenamosios vietos, nes nėra jokios kanalizacijos. Visur krūvos šiukšlių, nuo kurių tvyro dvokas.
Lydintis asmuo įspėja: fotografuokite tik būdami gatvės zonoje, nelįskite į kapaviečių-būstų teritoriją. Čia pat paaiškina, kad tai privati nuosavybė, ir gyventojai pagrįstai gali prašyti sumokėti už fotografavimą be jų sutikimo. Tokių atvejų būta. Visgi vietiniai pretenzijų nepateikė grupelei vakariečių, dalijančių jų vaikams saldainius.
Svetimšaliams Manilos kapinės pirmiausia asocijuojasi su skurdžiausiu gyventojų sluoksniu. Tačiau vietiniai į jas žiūri kiek kitaip. Ne vien dėl to, kad čia yra jų giminės ir šeimos narių palaikai. Čia palaidoti ir žymūs šalies žmonės: prezidentai Sergio Osmena, Manuelis Roxasas, Ramonas Magsaysay, taip pat boksininkas Francisko Guiledo, nacionalinis herojus Melchora Aquino ir kitos įžymybės.
