Šeši iš septynių – tiek Tado Jeršovo bandymų įkopti į Akonkagvą pasiekė tikslą. Ką tik sugrįžęs iš Andų, kur vėl į Žemę žvelgė iš 6962 m aukščio, keliautojas primena amžiną alpinistų tiesą: svarbiausia ne užkopti į viršūnę, o saugiai nuo jos nusileisti.
Vieni kasmet turi aplankyti Palangą ar Nidą, kiti – nubėgti maratoną, o T. Jeršovas jau septynerius metus vis grįžta į Argentiną, šaukiamas snieguotos Akonkagvos viršūnės. Tokia tradicija susiklostė natūraliai: pirmus kartus kopęs su bendraminčiais alpinistais, vėliau ėmė lydėti nedideles lietuvių, norinčių pažinti Andų kalnų viršūnę, grupes. Jo rengiamas žygis į Akonkagvą nereikalauja techninio kopimo: tai reiškia, kad keliautojams netenka kabarotis uolienų siena – iki pat viršūnės veda čia statesnis, čia nuožulnesnis takas. Be to, T. Jeršovo parinktas maršrutas leidžia aplenkti ledyną ir išvengti plyšių pavojaus.
„Man Akonkagva atrodo saugesnė nei Monblanas – su kur kas žemesne – 4810 m aukščio – viršūne Europoje palygino T. Jeršovas. Pasak jo, kad ir kuriuo maršrutu kiltum į aukščiausią Alpių tašką, kiekviename bus ruožas, kur negali kontroliuoti saugumo. Nukris akmuo ar nenukris – kaskart lyg loterija: „Ir tai, kad negaliu to kontroliuoti, man labai nepatinka. Žinau, kad apie ją galvosiu visą mėnesį iki kelionės ir per pačią kelionę. Akonkagva yra nuspėjamesnė. Žinoma, turi sekti oro sąlygas, pamažu kilti aukštyn, kad organizmas priprastų. Tačiau čia rizikos veiksniai yra kontroliuojami ir prognozuojami.“
Visgi kylant į beveik septynių kilometrų aukštį tikėtis lengvo pasivaikščiojimo būtų naivu. Todėl prieš kiekvieną kelionę T. Jeršovas išsiaiškina, ar būsimi jo kompanionai nepuoselėja tokių naivių iliuzijų. Ir pažinties su kalnais pradėti nuo Akonkagvos jis anaiptol nerekomenduoja: prieš tai reikėtų būti įkopus bent į vieną aukštesnę viršūnę, jau pažinoti alpinistinio žygio skonį. Taip pat nusiteikti, kad kelionės, kuri ilgai planuojama ir kuriai kruopščiai ruošiamasi, tikslas gali likti taip ir nepasiektas.
