ScanpixPo miglotos priešiškos internetinės kampanijos „The Economist“ korespondentas Tomas Gardneris buvo išvarytas iš šalies
2021 m. liepą nuvykau į Amharą tikėdamasis pakalbinti kareivius, sužeistus per Etiopijos pilietinį karą su tigrajų sukilėliais. Mane lydėjo jaunas Etiopijos žurnalistas, drauge man dirbęs vertėju. Prie ligoninės grupė federalinės policijos pareigūnų mus sulaikė ir įmetė į atviro visureigio galą. Pakeliui į nuovadą mums teko klūpoti arba sėdėti ant kulkšnių, o virš mūsų stovėjo keturi ar penki pareigūnai. Abipus gatvės stovintys praeiviai tyčiojosi. Iš paskos automobiliu važiavęs vyras iš pradžių žiūrėjo į mane, o paskui gestu parodė, kaip perpjauna gerklę.
Policininkams pradėjus mus mušti, kolegai etiopui teko daugiausia: nuo smūgių jo burna paplūdo krauju. Man mažiausiai du kartus smogta į galvą šautuvo buože. Gestais parodžiau maldaujantis, kad pareigūnai liautųsi, bet jie tik nusijuokė. Man tai buvo lūžio taškas. Pilietinio karo gniaužtuose jau ir taip žiaurus autoritarinis režimas pasuko dar tamsesniu keliu. Priešu galėjo tapti bet kas. Įskaitant mane.
Tapti karo korespondentu neplanavau. Kaip ir daugeliui, vaikystėje Etiopija man visų pirma asocijavosi su žiniasklaidos reportažais apie badą. Subtilesnį įspūdį susidariau magistrantūroje studijuodamas Afrikos politiką. Kelerius metus iki 2016-ųjų, kai tapau „The Economist“ korespondentu Etiopijoje, atrodė, kad šalis išgyvena taikias istorines permainas. Mane viliojo gili jos istorija (nacionalinis mitas mena 3000 metų), grožis ir sostinės energingumas. Valstybė tebebuvo griežta ir autoritarinė, žmonės vis dažniau rinkosi protestuoti. Tačiau iš tolo Etiopija vis tiek atrodė pilna ambicijų ir galimybių.
