Poliglotas ir filosofas jau seniai nekeliauja vien tam, kad pasižymėtų pliusą prie aplankytos naujos šalies. Jam daug svarbiau mėgautis kelionių akimirkomis.
Dzūkija – mano kraštas. Močiutė gyveno ant Nemuno kranto, labai toli nuo autobusų stotelės. Kai mažam vaikui nužingsniuoti tris ar keturis kilometrus, būdavo ne juokas – įsiminė tos pievos, kalneliai, keli kaimai, kuriuos pereidavome. Tai buvo mano kelionė. Su močiute sekmadieniais keliaudavome į Nemunaičio bažnyčią, visada pėstute, basomis. Pakeliui matydavau įkeltą rūpintojėlį. Kai į Lietuvą atvyksta draugai iš užsienio arba kai aš važiuoju svetur, nuvežu jo atvaizdų ar statulėlių. Visada prisimenu, kaip einu ryte per rasotą Dzūkijos pievą, teka saulė, matau rūpintojėlį ir girdžiu skambančius Nemunaičio bažnyčios varpus.
Lengvąją esperanto kalbą pradėjau mokytis nuo keturiolikos metų ir 1995 m. turėjau galimybę išvykti į Pasaulinį esperanto kongresą, kuris vyko Tamperėje, Suomijoje. Tuo metu tai buvo pati tolimiausia mano kelionė, gyvenime tapusi dideliu lūžiu. Pirmiausia supratau, kaip reikia mokytis užsienio kalbų ir kam jos reikalingos. Prisimenu, kai kėlėmės keltu iš Talino į Helsinkį, priėjo mano amžiaus jaunuolis ir kažko paklausė. Jam atsakiau viena kalba, nes buvau pradėjęs mokytis vokiečių, rusų, pakalbinau kitomis kalbomis, kurias mokėjau. Jo nesupratau, o jis man irgi kažką pasakė keliomis kalbomis. Tada suvokiau, kad mūsų gyvenime labai svarbu peržengti nesupratimo slenkstį, ir tam puikiai padeda kelionės bei užsienio kalbos.
Visai atsitiktinai vieną vasaros dieną dviračiu važiuodamas į sporto klubą gatvėje sutikau bičiulį ir paklausiau, kokią šis planuoja kelionę. Jis atsakė, kad reikėtų pakeliauti po Afrikos vakarų krantą. Paprašiau pasiimti ir mane, sakiau, jog galiu lagaminus panešti. Jam buvau naudingas toje kelionėje, nes mus gelbėjo mano mokamos kalbos. Pats pradėjau labai domėtis Afrika, apgyniau disertaciją iš afrikanistikos studijų ir norėjau parodyti, kokios skirtingos tos afrikos. Planavome aplankyti septynias valstybes, deja, Siera Leonė mūsų neįsileido, bet dvasiškai ta kelionė tarsi vis tiek įvyko. Įspūdžiai – neišdildomi, buvo labai pavojingų, sudėtingų akimirkų, bet tuo metu to nesuvoki. Manau, žmogus toks yra, kad ir ypač sunkioje kelionėje privalai išgyventi to net nesuprasdamas. Bičiulis sakė: „Gediminai, tu esi fiziškai nestiprus, bet kaip dramblys eini per džiungles.“ Kur reikėjo, pakovojau už save, buvo ir šautuvas į sprandą įremtas, tačiau kažkaip visur perėjome, pervažiavome.
