Justas Petrauskas iš arti stebi eksperimentu virtusį ir viso pasaulio akiratyje atsidūrusį Švedijos susirėmimą su COVID-19
„Saugus atstumas – per 20 cinamoninių bandelių!“ – taip skelbia milžiniškas plakatas vieno nedidelio Pietų Švedijos miesto parke. Plakate tos bandelės – lygiai 20 tradicinių kanelbullar – dar ir paryškintai nupieštos, taip siekiant pažymėti 2 metrus, turinčius skirti vieną pasivaikščiotoją nuo kito. Nervingam ir įtariam, kelto iš Klaipėdos į Karlshamną dar išsiūbuotam lietuviui toks ženklas didelio pasitikėjimo nekelia, bet aplinkiniai, rodos, užrašo paiso.
Pro gretimos ligoninės langus lyg ir nematyti masiškai nuo kvėpavimo takų infekcijų mirštančių senjorų, o karstų vietos bažnyčioje, kaip yra buvę Lombardijoje, niekas irgi kol kas nerikiuoja. Juokauju gal šiek tiek kraupiai, bet turiu pripažinti, kad nesikarantinavusi, sienų neuždariusi ir kaukių nenešiojusi Švedija bent iš pirmo žvilgsnio atrodo stebėtinai normaliai.
Kovo pabaigoje ir visą balandį, kol likę europiečiai atostogavo vonioje ir prie virtuvės orlaidės, švedai pasaulį per vakarines žinių laidas šiurpino siužetais iš Stokholmo kavinių ir aikščių, kur daugybė žmonių laisvai gėrė kavą, valgė silkę bei spurgas ir fotografavosi prie Kungsträdgården parke pražydusių vyšnių. Iškart po to fiksuotas koronaviruso atvejų ir mirčių šuolis daugelio užsieniečių ir žurnalistų buvo vertinamas kaip beveik teisinga ir pelnyta bausmė. Atrodė, kad sveikas protas pro tas pačias orlaides jau baigia išgaruoti, nes per keletą dienų pasaulis suskilo į dvi radikaliai priešingas stovyklas: tuos, kurie į Švedijos statistiką baksnoja piktdžiugiškai besišypsodami ir skelbdami šalies gyvavimo pabaigą, ir tuos, kurie atsisako matyti realybę ir negali patikėti, kad Skandinavijos rojuje nutiko kažkas negero. Tiesa, kaip dažniausiai būna, slypėjo kažkur per vidurį.
