ShutterstockMarginalioji pietų korėjiečių bažnyčia įtikino Fidžio gyventojus priimti jos verslo imperiją ir užmerkti akis į tamsiąją jos pusę. Pete’as McKenzie aiškinosi, kodėl teisingumas šioje šalyje apako?
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Praėjusių metų pabaigoje vieną vėlyvą popietę sėdėjau ledainėje Suvoje, atokios Ramiojo vandenyno šalies, Fidžio, sostinėje, ir valgiau kruasaninį vaflį su vaniliniais ledais, smulkintais žemės riešutais bei medumi. Ledainė buvo įsikūrusi ne pačioje geriausioje gatvėje, tarp naudotų prekių parduotuvių, uždarytų vaistinių ir atogrąžų tematikos kavinių, bet jos interjeras tviskėjo: nuo lubų kabojo didelės šviečiančios snaigės, o ant sienos milžiniškomis baltomis raidėmis buvo parašyta „Snowy House“ („Sniego namai“).
Fidžietė padavėja apdribusia balta berete atnešė kavos porai pietų pertraukos išėjusių merginų. Du paaugliai, iš pažiūros atėję į pasimatymą, sėdėdami petys į petį vartė valgiaraštį. Pasilenkęs įsiterpiau į vietos verslininkės ir jos darbuotojos pokalbį. Atsiprašęs pasiteiravau, ar verslininkei teko girdėti gandų, kad šios ledainės savininkai, pietų korėjiečiai, muša savo sekėjus. „Man neteko matyti nieko panašaus, – atsakė ji. – Manau, žmonės išsigalvoja.“
