Turistų apgultoje Islandijoje gausu vietų, kur įspūdingos gamtos apsuptyje gali pasijusti vienišas ir bejėgis. Tereikia nuvažiuoti nuo pagrindinio kelio. Ovidijus Lukošius suka vairą į bekelę.
Važiuojame jau trečią valandą, bet iki šiol nesutikome nė vieno žmogaus, neprasilenkėme su jokiu kitu automobiliu. Aplink kiek akys mato juoda pelenų dykuma, lavos uolos ir samanoti kalnai horizonte. Geriau į juos įsižiūrėjus, kur ne kur galima pamatyti vandens siūlus – žemyn gargančius krioklius. Vieninteliai gyvi padarai – slampinėjančios ir gulinėjančios avys nuo pelenų papilkėjusiais kailiais.
Mūsų „Toyota“ lengvai sklendžia pelenų kilimu, o kelią žymi tik vienoje jo pusėje sukalti bent metro aukščio geltoni kuolai ir kitų automobilių paliktos vėžės. Kai kur jos vos matomos – vėjas pusto pelenų dulkes lyg dykumos smėlį ar sniegą žiemą.
Žydrame danguje skaisčiai šviečia saulė, kažkur išnyko dar vakar erzinę kone žeme slenkantys pilki debesys ir įkyri dulksna. Pajuokaujame, kad sinoptikui nėra palankesnės šalies už Islandiją: ankstyvą rudenį temperatūra visada svyruoja apie 12–14 laipsnių, vienintelė dilema, lis ar bus giedra. Jei prognozavo lietų, bet šviečia saulė, niekas dėl to nekeiks suklydusio meteorologo.
