Susisuko galva. Taip pirmosios gyvenimo Šveicarijoje savaitės įspūdžius prisimena Jurga Kvekšaitė, šioje šalyje skaičiuojanti jau antrą pusmetį.
Mažutėlė išskirtinio grožio valstybė Europoss vidury, į kurią, rodos, sutelpa viskas: ir kostiumuoto bankininko stereotipas, ir faktas, kad šis, pašte išsikeitęs saują monetų, savo kostiumą skalbs namo komunalinėje skalbyklėje. Nors šiandien ypatingas Alpių šalies gyvenimo ritmas, įstatymai ir kultūriniai specifiškumai manęs emociškai taip nebepurto, esu įsitikinusi, kad šiai kur kas labiau derėtų vadintis ne Confoederatio Helvetica, bet Confoederatio Paradoxica. Matote, čia vyrauja vienas iš dviejų: chaotiška tvarka arba tvarkingas chaosas.
Įsivaizduokite, kad Lietuva vieną dieną pavirsta utopiškąja Šveicarija. Jūsų šalyje pusė gyventojų katalikai, o kita pusė – protestantai, vyrauja keturios nacionalinės kalbos, egzistuoja 26 labai nepriklausomi kantonai, kuriuose savitos žaidimo taisyklės, o ir dialektas ausiai autentiškas. Norite pasižmonėti, todėl traukiniu iš Vilniaus, kuriame kalbama itališkai, pajudate link Kauno, tik čia jūsų jau niekas nebesupranta arba nenori suprasti – kalba prancūziškai. Lyg mokykloje kelerius metus tos kalbos mokėtės, bet lyg ir nelabai uoliai. Galvojat, bala nematė, važiuosiu į pajūrį, tačiau autobusų stotyje jus pasitinka riebus Willkommen (sveiki atvykę) užrašas, o ir žmonės ne visai ta, jums įprasta, vokiečių kalba šneka. Ir žinote... blogiausia tai, kad, kaip tikėjotės, keltas į Nidą jūsų neišgelbės, nes ten esanti sauja žmonių nuo seno bendrauja retoromaniškai.
Štai taip atrodo mano ir visų šveicarų kasdienybė. Ir nors mokyklose čionykščiai vaikai išmoksta bent dvi nacionalines kalbas (priklausomai nuo kantono), labai tikėtina, kad prabėgus dešimtmečiui šalies italai ir vokiečiai tarpusavyje kalbės angliškai. Komplikuota, tiesa? Kita vertus, dažno atvykėlio, kartu ir mano, nuostabai, nepaisant visos painiavos, valstybės aparatas čia veikia tiksliai kaip laikrodis. Parlamente ir kitose valstybės įstaigose dažnas ir taip moka bent tris kalbas, o dvikalbėje ar trikalbėje aplinkoje užaugintais vaikais šiandien nieko nebenustebinsite. Menkas stebuklas, kai šalyje kas ketvirtas – užsienietis, o mišrių santuokų dalis jau seniai perkopė 50 proc. Jei norite pasijusti neypatingas, sako mano draugai, vykite į Šveicariją. Aš, kita vertus, siūlyčiau atvažiuoti tiems, kurie ieško rimto iššūkio. Vargiai kur kitur bus tokia konkurencinga darbo rinka. Juk vis dėlto tenka varžytis su visu pasauliu.
