ScanpixPolitiniai nesutarimai, sukėlę riaušes idiliškoje saloje, bet kada gali vėl įsižiebti. Pete’as McKenzie aiškinasi jų priežastis.
Gegužės 13 d. 16.30 val. neaukšta moteris Nancy Travers su šviesių plaukų kupeta važiavo namo į Prancūzijai priklausančios Naujosios Kaledonijos teritorijos sostinės Numėjos priemiestį. Jau daugiau nei savaitę neturtinga čiabuvių kanakų mažuma protestavo prieš Prancūzijos valdžią. Ilgõs kokospalmėmis apsodintos promenados gale N. Travers priartėjo prie žiedinės sankryžos. Maždaug šimtas važiuojamojoje dalyje susirinkusių jaunų protestuotojų šoko ir skandavo: „Tai mūsų vieta, tai mūsų šalis!“
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šias didelėmis nikelio atsargomis garsėjančias salas Prancūzija aneksavo 1853 m., bet po ilgo pilietinio karo, vykusio praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, per kurį Prancūzijos kariai ir vietos sukarintos grupuotės nužudė dešimtis kanakų, salų statusas buvo neaiškus. Ilgainiui abi pusės susitarė surengti tris referendumus dėl teritorijos nepriklausomybės. Pagal 1998 m. sudarytos Numėjos sutarties sąlygas Naujosios Kaledonijos rinkėjų sąrašai turėjo būti įšaldyti, kol bus surengti visi balsavimai, kad nauji atvykėliai iš Prancūzijos negalėtų nusverti rezultatų. Iš pažiūros paskutiniame iš šių referendumų, vykusiame 2021 m., triuškinamai nugalėjo norintieji likti Prancūzijos sudėtyje. Tačiau kanakų lyderiai boikotavo balsavimą, nes Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atsisakė jį atidėti dėl COVID-19 pandemijos. Čiabuviai teigė, kad nemažai jų negalės sudalyvauti referendume, nes bus supančioti tradicinių ilgų gedulo ritualų.
