Scanpix, ShutterstockAntrasis pasaulinis karas Okinavą pavertė kapinėmis. Dabar į salą nutaikytos Kinijos raketos. Noah Sneideris stebi, kaip vėl bręstant konfliktui taikos aktyvistas renka žuvusiųjų kaulus.
Gushikenas Takamatsu klūpojo drėgnoje oloje prie krūvos dulkėtų kaulų. Jam ant nosies galo pūpsojo stačiakampiai akiniai raudonais it rubinas rėmeliais, todėl G. Takamatsu atrodė lyg brangakmenius vertinantis specialistas. Iškėlęs nuskeltą pusmėnulio formos fragmentą glostė jį suvytusiais pirštais. Pareiškė, kad tai šlaunikaulio galas. Sprendžiant iš dydžio, greičiausiai vaiko.
Buvo ir kitų relikvijų. Šukos, priklausiusios asmeniui vardu Yago. Laikrodžio ciferblatas ir dvi sagos. Dantų šepetėlio galvutė ir surūdijęs granatos dangtelis. Prie urvo angos tankiuose tinkluose tykojo vorai ilgomis juodomis su geltona kojomis. Krūmynuose kažkas sušnarėjo, ir aš sunerimau, kad tai gali būti viena nuodingųjų angių, kurių knibždėte knibžda džiunglės Okinavoje – vienoje pietinių Japonijos salų. T. Gushikenas į šiuos garsus nekreipė dėmesio.
Vietoj to apžiūrinėdamas palaikus jis tarsi klausėsi praeities balsų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Japonija sutelkė pajėgas Okinavoje, tikėdamasi atitolinti invaziją į pagrindines salas. 1945 m. balandžio 1 d. šimtai amerikiečių karo laivų ėmė bombarduoti salą, o į paplūdimius plūstelėjo 50 tūkst. karių. Per tris mėnesius kovų abi kariuomenės iššovė tiek daug sviedinių, kad Okinavos mūšis net buvo pramintas plieniniu taifūnu. Jame žuvo 90 tūkst. japonų ir 12 tūkst. amerikiečių karių, o tuometis JAV prezidentas Harry Trumanas galutinai įtikėjo, kad bandymas užkariauti likusią Japonijos dalį įprastinėmis priemonėmis kainuotų per brangiai. Tad jis nusprendė numesti branduolines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio.
