Meniu
Prenumerata

penktadienis, balandžio 19 d.


Sala su charakteriu: kelionė automobiliu po aikštingąją Korsiką
Ovidijus Lukošius
(Asmeninio archyvo nuotr.).

Prie Italijos krantų prisiglaudusi Prancūzijos valdoma Korsika garsėja aikštingu būdu. Ovidijus Lukošius nusprendžia iš arčiau su ja susipažinti ir rieda į keltą Livorno uoste.

Jūrų keltai primena į praeitį gabenančias laiko mašinas. Didžiuliai, nerangūs, ilgaamžiai laivai jūros druskos apgraužtais korpusų dažais, per kaminus metantys juodus dūmus, yra tarsi dinozaurai šiame į atsinaujinančiąją energetiką ir skaitmenines paslaugas neriančiame pasaulyje.

Palikęs automobilį triume ir pakilęs į denį, patenki į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, apie kurį byloja saulės ir dulkių išblukinti baldai, varlytėmis pasipuošę padavėjai baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis, fortepijonu skambinanti muzikantė restorane, kuriame patiekiami neišvirę beveik nevalgomi makaronai su jūrų gėrybėmis iš konservų dėžučių. Basakojai šortus dėvintys keleiviai, išstumdę praėjusio amžiaus etiketo raudonąsias linijas, gulinėja ant grindų ar ant vienas prie kito sustumtų kavinės krėslų, maigo išmaniuosius telefonus, nors tolstant nuo kranto interneto ryšys nutrūksta, o kelte siūlomas belaidis, žinoma, neveikia.

Po penkių valandų kelionės, šiek tiek vėluodamas, keltas švartuojasi Bastjos uoste, Alytaus dydžio antrajame salos mieste ir verslo sostinėje. Tačiau į dabartį laiko mašina nesugrąžina. Pakrantėje driekiasi seni itališko stiliaus pastatai, virš kurių iškyla bažnyčių bokštai, o gerokai toliau už jų, kalnų šlaituose, matyti vienas kitas XX a. statinys iš betono.

Saloje nėra greitkelių, o Bastjos prieigose nutiesta keturių eismo juostų gatvė netrukus susiaurėja. Korsika yra vienas vargingiausių Prancūzijos regionų, vienam gyventojui tenkančio bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra kiek mažesnė už Lietuvos ir sudaro 80 proc. Prancūzijos vidurkio. 330 tūkst. salos gyventojų didžiąją dalį pajamų gauna iš turizmo, tad kraštas yra priklausomas nuo sezoniškumo, svarbią ekonomikos dalį užima palyginti nedaug pridėtinės vertės generuojantis žemės ūkis.

Daržovės ir vynuogės gerai dera saulėtame siaurame lygumos ruože rytinėje pakrantėje, o kalnuotose vietose gyventojai dažniausiai verčiasi gyvulininkyste, augina kaštainius. Kalnų keliuose nuolat tenka manevruoti tarp slampinėjančių ar tiesiog ant asfalto miegančių kiaulių, kurios tik sustiprina praeityje įstrigusio krašto įspūdį. Dramatiškas reljefas ir dideli laukinės gamtos plotai tarsi užkonservavo rečiausiai apgyventą Viduržemio jūros salą, kuri, jei taptų nepriklausoma, galėtų būti vadinama maža agrarine valstybe.

Rezistencijos ženklai

Kova už nepriklausomybę, o dažniau tik pasipriešinimo centrinei valdžiai judėjimas, suformavo šiuolaikinės Korsikos įvaizdį. Nacionalinis išsivadavimo frontas 40 metų trukusį ginkluotą pasipriešinimą Prancūzijos valdžiai nutraukė tik 2014-aisiais. 1998 m. pakeliui į simfoninės muzikos koncertą nužudytas Korsikos prefektas Claude’as Érignacas buvo aukščiausio rango, bet ne vienintelė korsikiečių kovos už laisvę auka.

Pastatų sprogdinimai ir infrastruktūros objektų niokojimas ilgus metus buvo Korsikos kasdienybė, sulaukdavusi žiniasklaidos dėmesio ir, žinoma, baidžiusi užsienio turistus. Tikriausiai dėl to ši sala taip ir netapo masinio turizmo magnetu ar, nepriklausomų keliautojų akimis, auka.

Nutrūkus ginkluotam pasipriešinimui korsikiečių nacionalizmas persikėlė į politinę areną. Pè a Corsica, vietos nacionalistų partija, laimėjo du trečdalius mandatų Korsijos parlamente ir išsiuntė tris iš keturių salos atstovų į Prancūzijos Nacionalinę Asamblėją. Bet nepriklausomybė nebėra bendras korsikiečių tikslas. Jie pasitenkintų plačia autonomija – nacionalinių jausmų bei Paryžiaus dotacijų kompromisu. Korsika sukuria vos 0,4 proc. Prancūzijos BVP ir yra išlaikytinė, priešingai nei Katalonija, kitas maištaujantis Viduržemio jūros regionas, kurio indėlis į Ispanijos ekonomiką siekia 19 proc.

Jei taptų nepriklausoma, galėtų būti vadinama maža agrarine valstybe.

Korsikiečių kalba, artima Toskanos regiono dialektui, skamba panašiau į italų nei prancūzų. Gerokai mažiau nei pusė salos gyventojų kasdien kalba korsikietiškai ir šią kalbą moka vos kas ketvirtas jaunas žmogus. Ir nors kasdieniame gyvenime korsikiečių kalba iš lėto užleidžia pozicijas prancūzų, viešosiose erdvėse paliaubomis nė nekvepia – dvikalbiuose kelio ženkluose prancūziški vietovardžiai užteplioti dažais, o patys ženklai suvarpyti kulkų. Tai masinis reiškinys ne tik atokiose ir kalnuotose vietose.

Sovietmetį prisimenančio rytų europiečio akis pastebi daugiau tylios rezistencijos ženklų. Štai vaikštinėjant salos sostinės Ajačo gatvėmis akis užkliūva už keturių stiebų pagrindinėje miesto aikštėje. Ant trijų plevėsavo vėliavos – Ajačo, Korsikos ir Europos Sąjungos. Vienas stiebas, skirtas Prancūzijos trispalvei, buvo tuščias. Telieka spėlioti, ar vėliavą nukabino chuliganai, ar ją tiesiog „pamiršo“ iškelti vietos valdžia.

Korsikos vėliava, juoda mauro galva baltame fone, irgi siunčia aiškią žinutę. Mauro galva aprišta bandana. Iki 1755 m. ši skarelė dengė jo akis, tačiau tuometis išsivadavimo lyderis Pasquale’is Paoli leido maurui praregėti – bandaną pakėlė virš akių. Tais metais paskelbta Korsikos Respublikos nepriklausomybė nuo Genujos, o P. Paoli ėmė įgyvendinti tiems laikams drąsias demokratines ir liberalias reformas. Bet aukso amžius ilgai nesitęsė. Po keletą metų trukusių kovų 1770-aisiais Korsika tapo Prancūzijos provincija.

Laivu ir pėsčiomis

Korsikoje nerasime objektų iš pasaulinės šlovės „privaloma pamatyti“ sąrašo, tačiau Bonifačo miestelis, nuo klinčių uolos žvelgiantis į kaimynę Sardiniją, yra salos vizitinė kortelė ir viena iš nedaugelio turistų ordų apgultų vietų. Bet nereikėtų jo aplenkti.

Fortas ir nedidelis žavus senamiestis stūkso siaurame pusiasalyje ant 70 metrų virš jūros lygio iškilusių vandens skalaujamų uolų, tad prie skardžio krašto pastatyti namai atrodo lyg kabantys ore ir netrukus nugarmėsiantys žemyn. Kvapą gniaužiantys vaizdai atsiveria ne tik nuo uolų krašto (restorane prašykite vietos prie lango) į jūros platybes, bet ir iš jūros į miestą. Tai tampa priežastimi sėsti į turistinį laivą, kurio įgula porą valandų plaukioja palei Korsikos krantus, aplanko fjordus primenančiose įlankose pasislėpusius paplūdimius ir uolose išgraužtas grotas.

Dažniausiai tokie pasiplaukiojimai atrodo neišvengiami, bet nuobodoki, tačiau ši kelionė buvo pagardinta korsikietiškais prieskoniais. Laivui plaukiant pro iš vandens išnirusius stačius luitus laukė pirmasis tą popietę spektaklis – į vandenį šokinėjantys paaugliai. Atrodė lyg vyriškumo išbandymo ritualas, nors gal tik kasdienė pramoga ir tikrai ne būdas prasimanyti pinigų iš turistų.

Gidas, jaunas ilgaplaukis sportiškas vyras, emocingai per garsiakalbį, žinoma, tik prancūziškai, pasakoja miesto bei salos istorijas ir retkarčiais kažkokiu mistiniu būdu prajuokina kone visus laive sėdinčius žmones, nors gal tik vienas kitas supranta, ką jis kalba.

Didysis šou prasideda kelionei persiritus į antrą pusę. Kapitonas per gergždžiantį garsiakalbį visu garsu paleidžia Billy Idolo „Sukilėlių šauksmą“ ir ima didinti greitį. Ir grotuvas, ir variklis spaudžiamas be kompromisų, iki tol vangus metalo monstras ima ryžtingai skrosti bangas, o šios lipti vidun per bortus. Ilgaplaukis gidas atsiduria laivo gale, išskėtęs rankas į šonus primena Jėzų, tik vienoje rankoje laikomas pusmetrinis prancūziškas batonas šį vaizdinį paverčia komišku. Dar akimirka, ir laivą ima sekti būrys žuvėdrų, kurioms gidas-Jėzus svaido batono gabaliukus. Paukščiai gaudo lesalą, dviem snapams įsikibus į vieną kąsnį vyksta oro mūšiai, kai kurios žuvėdros davinį čiumpa reginio dirigentui tiesiai iš rankos. Keleiviai, žinoma, pleškina fotoaparatais ir telefonais, nekreipdami dėmesio į šlampančius drabužius. Pasirodymo trukmė proporcinga batono ilgiui, tad netrukus muzika prityla, laivas sulėtėja, permirkę žiūrovai negaili ovacijų, o amerikiečiai – ir arbatpinigių.

Į korsikiečių charakterio, įvaizdžio ir stereotipų laužą alyvos įpila ne tik salos istoriniai faktai (Ajače gimė pirmasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas), bet ir literatūra, kinas. Atpalaiduojanti įžanga prieš kelionę į salą galėtų būti Alaino Berbériano komedija „Korsikietis“, kurioje garsusis Jeanas Reno vaidina rūstų ir žiaurių, bet teisingą, širdyje jautrų sukilėlių gaujos vadą.

Kietų vyrukų (ir merginų) Korsikoje daug, ir ne tik vietinių. Automobilių sporto gerbėjams sala žinoma dėl legendinio pasaulio ralio čempionato etapo, neoficialiai vadinamo dešimties tūkstančių posūkių raliu. Nuo praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio vingiuotais kalnų keliais rengiamose lenktynėse devintajame dešimtmetyje per trejus metus iš eilės žuvo penki sportininkai, tad šiuos faktus reikėtų vertinti kaip įspėjimą ir keliautojams automobiliu.

Sala žinoma dėl legendinio pasaulio ralio čempionato etapo, neoficialiai vadinamo dešimties tūkstančių posūkių raliu.

Vakarinėje salos dalyje ir šiauriniame Korsikos kyšulyje yra vaizdingiausi keliai, dešimtis kilometrų vingiuojantys virš jūros pakibusiu balkonu, neriantys į tunelius ir erozijos suformuotas arkas, kaskart kertantys viduramžius menančius, dar gyvybingus ir jau apleistus, kaimus ir miestelius. Stebėkite kelio ženklus su nuorodomis į paplūdimius – siauras žemyn vingiuojantis keliukas nuves prie smėlio ar akmenų lopinėlio, įsispraudusio tarp uolų ir jūros. Galbūt čia būsite vieni.

Bet grįžkime prie kietų vyrukų ir merginų, kuriuos dažnai sutinkame avinčius alpinistų batais, tempiančius milžiniškas kuprines ir trenkiančius prakaitu. Beveik visą salą, 180 kilometrų iš šiaurės į pietus, kerta viena ekstremaliausių pasaulyje žygių pėsčiomis trasų GR 20, kuriai įveikti reikia bent penkiolikos dienų, o žygiams kasmet ryžtasi apie 20 tūkst. žmonių.

Ir jei dėl laiko stokos ar abejonių savo fizinėmis galimybėmis vengiate ekstremalių išbandymų, yra būdų bent trumpam pajusti GR 20 dvasią, lengvąją jos versiją. Žygis prie kalnuose tyvuliuojančių Melo ir Kapitelo ežerų pareikalaus gero pusdienio ir nemažai jėgų kopti akmenuotais šlaitais, retsykiais kone keturpėsčiomis. Pasiekus 1710 m aukštyje virš jūros lygio esantį Melą, prireiks dar valandos nusigauti iki Kapitelo (1930 m).

Sėdėdamas ant Kapitelo kranto, pasukęs galvą išvysti ir Melą, tačiau, kad abu kone identiško dydžio ir apvalūs ežerėliai matytųsi kartu, tektų dar pakopti į kalnus. Jų viršūnėmis driekiasi GR 20 maršrutas. Sėdėdamas ant akmenuoto Kapitelo kranto regi mažyčius žmonių, prisirišusių virvėmis ir atsargiai besileidžiančių vidurvasarį snieguotais šlaitais, siluetus.

Lipant žemyn iš už kalnų viršukalnių pasirodo grėsmingi audros debesys. Žaibai ir purvo nuošliaužos kone kasmet pareikalauja GR 20 žygeivių aukų. Tad priešais aukštyn kopiantys žmonės ima abejoti, ar versta tęsti žygį, nes užklupus stichijai nebūtų kur pasislėpti. Daugelis susitaiko ir apsisuka. Taiki ir rami atmosfera persimaino, o laukinė sala dar kartą pademonstruoja, kad yra aikštinga ir nesutramdoma.

Foto galerija:old_000206569_0:

Patarimai keliautojams

2019 11 22 11:25
Spausdinti