Liaudies pasakose atsispindinčios kazachų būdo savybės ir darbo kultūra – ne vieninteliai dalykai, svetimi europiečiui. Po 60 kilometrų per savaitę dviračiu Kazachstano apylinkėse numinantis buvęs Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis Kotrynai Tamkutei pasakoja apie didžiausią įspūdį jam palikusius šalies aspektus.
Pirmą kartą Kazachstane, vienoje didžiausių pasaulio valstybių, D. Pavalkis atsidūrė prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius. Tada, dar būdamas tuomečio Kauno medicinos instituto studentas, kartu su mokslo draugais apsilankė šalies pietryčiuose įsikūrusiame didžiausiame Almatos mieste, vėliau Uzbekistano ir Kirgizijos sostinėmis tapusiuose Taškente ir Biškeke, tuo metu vadintame bolševikų revoliucionieriaus Michailo Frunzės vardu. Iki 2018 m. pradžios, kai tapo vienu Kazachstano nacionalinio S. D. Asfendiyarovo medicinos universiteto vadovų, Centrinėje Azijoje D. Pavalkis lankėsi ne kartą: laipiojo Tian Šanio kalnyno viršūnėmis, dalyvavo ekspedicijose po Fanų kalnus, grožėjosi Isyk Kulio ežero pakrantėmis, paties žodžiais tariant, maklinėjo Uzbekistano, Tadžikistano ir Afganistano pasienyje.
„Man šitie kraštai nebuvo kažkas naujo“, – apie kiek vėliau jam suteiktą progą pažinti juos iš arčiau kalbėjo D. Pavalkis.
Baigęs studijas Kaune, vėliau Maskvoje ir Londone, D. Pavalkis daugiausia laiko dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikose. 2012 m. tapo tuomečio premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės nariu ir ėmėsi darbo Švietimo ir mokslo ministerijoje, vėliau tapo tuomečio eurokomisaro Carloso Moedaso, atsakingo už mokslą ir inovacijas, patarėjų grupės nariu.
