Margas, atviras, tolerantiškas ir pakylėjantis į tikrą gastronomijos rojų – tokį Tel Avivą regi jame įsikūrusi Akvilė Benhaim.
Pirmoji mano pažintis su Tel Avivu nebuvo labai nusisekusi. Išlipus iš autobuso centrinėje stotyje (ši, beje, verta ir atskiro rašinio) pasitiko purvinos gatvės ir minia įvairiausio plauko imigrantų, o judant link centro stebino neįmantrūs, betoniniai ir jau kiek apgriuvę pastatai. Niekaip negalėjau patikėti, kad čia ir yra tasai žymusis Izraelio megapolis, niekada nemiegantis nuodėmių miestas, Artimųjų Rytų startuolių, hipsterių, veganų, gėjų sostinė (ir kiek dar įvairiausių epitetų išgirdau).
Tel Avivas tikrai nėra gražus ar išpuoselėtas tiesiogine tų žodžių prasme. Man, atkeliavusiai iš Europos ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusiai Vilniuje, iš pradžių Tel Avive labai trūko senamiesčio. Juk atrodo, kad senamiestis – tai miesto širdis, vieta, kur skleidžiasi kultūra ir kur vyksta visas veiksmas. Be to, sutvarkytas senamiestis turi ir estetinių pranašumų.
Prie pat Tel Avivo įsikūręs senovinis Jafos uostas šiek tiek patenkina mano poreikį matyti istorinius pastatus ir siauras gatveles. Tačiau pats Tel Avivas yra tikras jaunuolis. Gimė jis tik 1909 m., kai 66 iš Europos atvykusios žydų šeimos pasidalijo nedidelį žemės plotą Viduržemio jūros pakrantėje – miestas šiandien stūkso vietoje, kur prieš maždaug 100 metų tebuvo smėlio kopos. Dėl didelių žydų imigrantų srautų Tel Avivas turėjo greitai ir daug plėstis. Ankstyvoji architektūra pasižymėjo eklektiniu europiniu ir rytietišku stiliumi, trečiajame dešimtmetyje išpopuliarėjo iš Vokietijos atvežti Bauhauzo dvasios pastatai, o vėliau jau estetika niekas per daug nebesirūpino. Šiandien dauguma telaviviečių (įskaitant ir mane) gyvena apšepusiuose šeštajame dešimtmetyje statytuose betoniniuose triaukščiuose–penkiaaukščiuose, o dirba dažnai jau kiek modernesnės statybos dangoraižiuose.
