ShutterstockTurkija – paradoksų valstybė. Skirtingose barikadų pusėse stovinti tauta, mylimas ir nekenčiamas jos lyderis, derlinga nedirbama žemė, geresnio gyvenimo troškimas ir blėstančios svajonės. Liepa Žeromskaitė domėjosi, koks gyvenimas verda po atvirukuose vaizduojamu gražiu fasadu.
„Žurnalistė ir politikos filosofijos doktorantas, – draugiškai nusistebėjo vienas naujai sutiktas turkas. – Kas jūs, užsienio agentai?“ Sėdėjome viename iš daugelio europinėje Stambulo pusėje esančių barų. Nieko keista, kad pokalbis negalėjo nepasisukti apie politiką ir naujienų aktualijas. Tuo metu, kai su draugu ten lankėmės, Turkijoje buvo ką tik įvykę parlamento rinkimai ir pirmasis prezidento rinkimų turas. Su kuo tik teko kalbėtis, visi buvo nusivylę rezultatais.
„Apklausos rodė, kad mums pavyks laimėti, – kalbėjo kitas pažįstamas turkas Sarpas. – Mes buvome įdėję pernelyg daug vilčių.“ „Mes nežinome, kas bus, – paprieštaravo kita mergina. – Negalime prarasti vilties.“
Jų viltys dužo – antrajame rinkimų ture Recepas Tayyipas Erdoğanas menka persvara laimėjo ir užsitikrino dar vieną kadenciją prezidento poste. Kalbinti turkai sutiko, kad R. T. Erdoğanui pasipriešinti galintis vienintelis kandidatas yra Respublikonų liaudies partijos atstovas, dabartinis Stambulo meras Ekremas Imamoğlu. Šešias opozicines partijas jungianti koalicija nenorėjo teikti būtent jo kandidatūros, tad vietoj jo buvo pasirinktas nuosaikesnių pažiūrų tos pačios partijos lyderis Kemalis Kılıçdaroğlu.
