Pietų Korėja neretai poetiškai vadinama ryto ramumos šalimi. Tačiau joje gyvenusi Viktorija Stanulionytė sako, kad toks apibūdinimas su realybe neturi nieko bendro.
Čia nuolat apima toks jausmas, kad laikas bėga pernelyg greitai, paroje telpa vos 15 valandų, o nuotykių ir patirčių užtektų trejetui gyvenimų. Be to, ši šalis gali nepataisomai sugadinti labai nekantrų žmogų. Gyvendamas Pietų Korėjoje ilgainiui pradedi galvoti, jog laukti patiekalo restorane daugiau nei penkias minutes yra siaubingai ilgai. Jei nespėjai į metro, kitas atvažiuos po trijų arba penkių minučių – ir tikrai atvažiuoja! Taip pat gali nuvykti į kitą šalies dalį vos per porą valandų, nors teoriškai tokia kelionė galėtų trukti visą dieną. Jei esi baisiai alkanas ketvirtą ryto, nieko tokio –už kampo yra „7eleven“ arba kokia visą parą dirbanti užeiga. Tad nesunku pradėti galvoti, kad taip turi būti visur, ir pavirsti lepia bei nekantria kambarine gėle.
Nors patys vietiniai neatrodo išlepę, priešingai nei kartais bando įtikinti korėjietiškų dramų siužetai. Jie greičiau nepataisomi svajotojai, bet pasirengę įdėti daug darbo tas svajones įgyvendindami. Štai mano draugė korėjietė visą naktį nemiega, nes užsirašinėja savo troškimus. Ir visai nesvarbu, kad rytoj darbe ji turi būti prieš aštuonias. Galbūt kai viskas nugula popieriuje, jau atrodo lyg rimtas, tikras planas, kuris tiesiog negali nepavykti. O toliau svarbiausia stengtis ir tikėti.
Laikui bėgant visi Korėjos patogumai ir iššūkiai tampa kasdienybės dalimi. Kad ir dažnam europiečiui sunkiai suprantamas sėdėjimas ant grindų. Žiemą, kai jos šildomos, man tai be galo patinka. Net galėčiau pasidalyti patarimais, kaip patogiau įsitaisyti. Taip pat pagaliau suprantu, kaip reikia naudoti pipirų pastą, kad jos panaudojimo būdų yra begalė. Bičiulę korėjietę linksmina mano entuziazmas gaminti korėjietiškus užkandžius, ir man tai be galo smagu, net jei ir nepavyksta taip, kaip tikėjausi.
