Evaldas LabanauskasLėtai pūškuojančios baržos upe, virš kurios į abi puses kyla žali vynuogių laukai, į tą žalumą tarsi dailininko įpiešti vis išnyra idiliški miesteliai ir kaimai, na, ir, žinoma, vynas. Mozelio slėnyje apsilankęs Evaldas Labanauskas pasijuto tarsi vokiškoje pasakoje, kuriai nebaisūs nei potvyniai, nei pandemijos.
Tai puikių automobilių, geros kokybės produkcijos ar alaus kraštas, bent jau taip daugelis įsivaizduoja Vokietiją. Dar visai neseniai ir aš maniau panašiai, o vienintelis vynas, kuris siejosi su šia šalimi, buvo „Glühwein“ – neatsiejamas kalėdinių mugių atributas, daugiau sušildantis šaltais žiemos vakarais, nei gomuriui leidžiantis pajusti dievišką nektarą. Tai buvo iki tol, kol nuvykau į Mozelį.
Mozelio upės slėnis – regionas Pietvakarių Vokietijoje. Pati upė nėra ilga ir plati – tik keliasdešimt kilometrų ilgesnė nei Neris, tačiau iki šiol gan intensyviai naudojama laivybai. Ji prasideda Prancūzijoje, teka per Liuksemburgą, vingiuoja per Vokietiją ir įteka į Reiną Koblence, kurį dar 8 m. prieš Kristų įkūrė romėnai. Būtent romėnai ir atnešė į Mozelio slėnį vynuogynus bei vyno kultūrą. Nuo to laiko vyko karai, keitėsi valdovai, o vyno kultūra išliko ir net retsykiais iš krantų išsiliejantis Mozelis jos nenuplovė.
Pastarasis apsilankymas Mozelyje ir įvyko tuoj po didžiulių potvynių, kurie visoje Pietvakarių Vokietijoje nusinešė beveik 200 gyvybių. Rezervuojant nakvynę „Google Maps“ rodė, kad didelė dalis slėnio kelių yra apsemti, tačiau vietiniai jau kalbėjo, kad viskas baigėsi – Mozelis nurimo. Išties po savaitės nuo potvynių beveik nebuvo likę jokio ženklo – vokiška tvarka ir darbštumas. Tiesa, pakelėse, arčiau upės, buvo matyti dumblo pėdsakai, kai kur vis dar stūksojo vandens suneštos šiukšlių krūvos, kurias skubėjo tvarkyti tiek vietiniai, tiek jiems pagelbėti atvykę savanoriai.
