„Žvejo pirkia“

Perskaitęs reportažo pavadinimą skaitytojo vietoje kaipmat pasukčiau skonio vaizduotę į žalias ir svaiginančias marių upių pakrantes, kurių peizažas, vandenų vėjas, už horizonto tolių pustantis vasaros ilgesį, įveikia laiką ir gundo ramiai smaguriauti žuviene ar kokiu tradicinės lietuviškos virtuvės papuošalu – sūdyto žiobrio kąsneliu su marinuotais svogūnėliais ir paprasčiausiai virtomis bulvėmis. Kadaise vienoje Kintų užeigoje toks neišdildomas skonis įsirašė mano įnoringo gomurio atmintyje. Kas geresnio gali nutikti Lietuvoje?

Nemuno srovės

Lietuvos šimtmečiui artinantis, o ir mums kartu su juo senstant, stiprėja sentimentai Kaunui. Vieni randa moderną, kiti – tvarkos siekius, treti – užeigas. O brandesnio skonio vyrai – Nemuno gatvę. Juokauju, nes daugelis yra skaitę apie arti upės uosto išsidriekusį raudonųjų žibintų kvartalą prieš Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau visą pusamžį čia raudonos spalvos buvo nebent retų milicininkų nosys. Dabar itin sofistikuotas restoranas „Numan“ daro rizikingą žingsnį į apleistą erdvę didžiosios upės pavadinimu.