ALFA TAŠKAS

Ar gyvenimas Lietuvoje gerėja?

Remiantis statistika, gyvenimas Lietuvoje pastaruoju metu eina geryn – ekonomika auga, pensijos didėja, žmonės uždirba daugiau. Tačiau ar skaičiai turi

KOMENTARAS

Tai skubėkim gyventi į šventę

Tas „gyventi“ ir „šventė“ – chrestomatinis blogo rimavimo pavyzdys. Susimovė klasikė poetė. Įsijautusi, beeiliuodama tvirtapradę ir tvirtagalę priegaidę supainiojo. Tik šis tekstas ne apie tai. Kaip patiems nesusimauti tame skubėjime, šventime ir švenčių laukime. Kaip sustoti, atsisakyti šventės ir pradėti gyventi. Ir pamatyti save.

Pasaka apie gyvenimą

Kaip simboliška ir kaip simptomiška, kad visos pasakos baigiasi laimėjimais. Herojai laimi – turnyrą, karalystę, princesę, – ir viskas. Kas ten dar įvyko, kas tiems didvyriams vėliau atsitiko – pasaka nutyli. Pasaka baigėsi, prasidėjo gyvenimas – o pasakai tai neįdomu. Jie tiesiog „ilgai ir laimingai gyveno“. Žinia, pasakos nekalba apie gyvenimus. Nes gyvenime būna ir pralaimėjimų, ir visai nebūtinai visi – ilgai ir laimingai. Gali būti, kad laimingai, bet trumpai. O gali būti, kad ilgai, bet nelaimingai.

Kauno rajonas: spartaus augimo formulė

Stabiliai didėjantis gyventojų skaičius, gyvenamojo sektoriaus plėtra, rekordinės užsienio investicijos, palyginti mažas nedarbas, auganti vidurinė klasė ir geri socialiniai rodikliai išskiria Kauno rajoną iš kitų Lietuvos savivaldybių

Išsitrinkime galvas. Delete

Atsibundi vos prašvitus ir supranti, kad tai tavo organizmas nuo ankstyvo ryto siunčia žinutes: sako, kad skauda. Kad privalai kažką daryti. Aišku, supyksti: šiandien ir taip nėra kada, reikia bėgti į darbą, o kūnas perspėja, kad būtina sveikata pasirūpinti. Tučtuojau, neatidėliojant, greitai. Koks dantis, kuris sudaro gal vieną tūkstantąją dalį tavo organizmo, staugia taip, kad viską metęs leki pas dantistę gydytis. Kai pagalvoji, tai turi dar per dvidešimt kramtomųjų atsarginių, o rūpiniesi juo, kaip vienatiniu, paskutiniu.

Gyvenimas kaip kine

Nežinia kodėl, bet jau ilgą laiką tave persekioja gyvenimo, kaip filmo, idėja. Ta nuojauta, kad esi kažkokio scenarijaus personažas, kad esi jau užfiksuotas kino juostoje, kad nevaldai siužeto ir nieko negali pakeisti, nes nuo tavęs niekas nepriklauso.

Paskui vijurką

Popietės valandas, praleistas su Algimantu Kanču, lydi nuolatinė nuostaba. Iš kur tiek entuziazmo ir energijos? Žurnalistė Ieva Rekštytė įkandin žymiojo architekto leidžiasi į estetikos, architektūros ir pozityvumo kelionę.