Asmeninis archyvasAptarėme požiūrį į Rusiją, kuris carų epochą mato kaip mažesnį blogį už sovietinį Rusijos istorijos laikotarpį. Kitas požiūris esminės skirties tarp dviejų Rusijų nepripažįsta ir išryškina ne tiek skirtumus, kiek to paties blogio tęstinumą.
Kaip ir Alaino Besançono atstovaujama mokykla, tęstinumo šalininkai turi savų rimtų argumentų. Giliau besidomintiems jų įžvalgomis pirmiausia rekomenduočiau šio straipsnio pirmoje dalyje jau cituoto Edwardo Crankshow knygą „Russia By Daylight“.
E. Crankshow išties labai įtikinamai parodo rusiško valdymo modelio tęstinumo apraiškas. Tačiau jo požiūrio praktinės imlikacijos kelia tam tikrų suvokimo ir moralinio vertinimo problemų. Juk jei jūs sakote, kad Rusija – ta pati per amžius, tai sumenkinate sovietinės Rusijos atneštą blogį, kuris prilygsta nacizmo blogiui, o savo istoriniu, geopolitiniu ir žmonių aukų mastu jį netgi smarkiai pranoksta.
Ir tada atsiranda pagunda kurti politinius mitus, kuriais pateisinamas ne tik stalinizmas, bet ir Vakarų politikų, tokių kaip Jaltos suokalbininkai, nusikalstamas bendradarbiavimas su Stalino Rusija Antrojo pasaulinio karo metais (1).
Todėl, vertinant ne politinės teorijos argumentų, o grynai praktinių politinių implikacijų požiūriu, geriausia vengti abiejų minėtų mokyklų (ir tos, kuri mato sovietinį periodą kaip nuokrypį, ir tos, kuri pabrėžia tęstinumą) kraštutinių išvadų dėl Rusijos.
Jei blogio imperija yra tik SSRS, tai atsiranda pagunda apie ankstesnę Rusiją galvoti kaip apie daug mažesnio ir net neesminio blogio imperiją, blogio, kuris buvo vienodai būdingas visoms Europos imperijoms, ir laikyti ją organiška Vakarų dalimi.
O jei SSRS tėra ankstesnių Rusijos politinių sielų inkarnacija, tai atsiranda kita pagunda – nelaikyti blogio blogiu ir daryti iš esmės tą patį, ką daro Holokausto neigėjai. Tokiu atveju prisimenama tik Molotovo–Ribbentropo pakto Vidurio Rytų Europai padaryta skriauda ir pamirštamas ne mažiau šlykštus Jaltos suokalbis.
Dabar – dėl šio trijų dalių straipsnio antraštėje palikto klausimo „ką daryti“. Lietuvos politikoje jau ilgą laiką dominuoja nuostata, kad Lietuva bus saugi tik tada, kai Rusija bus demokratinė, ir, vadinasi, turime visomis jėgomis siekti Rusijos demokratizavimo.
Ta proga Vilniuje jau daug metų rengiami forumai, į kuriuos kviečiami Rusijos demokratinės opozicijos atstovai, metų metus sakantys iš esmės tas pačias kalbas ir seniai neturintys nei rimtų sąsajų su Rusijos realia valdžia ir visuomene, nei apčiuopiamų politinių perspektyvų Rusijoje.
Kova už liberalią demokratinę Rusiją Vilniaus forumuose ar Briuselio koridoriuose tėra neprotingas ir jau net šiek tiek juokingas trigeris, ir kuo rečiau jis bus naudojamas, tuo geriau.
Vakarų tikėjimas Rusijos demokratizavimu ir tokiais veikėjais kaip Aleksandras Kerenskis arba Borisas Jelcinas baigdavosi blogai – tiek pačiai Rusijai, tiek jos kaimynėms. Po 1917 m. demokratinės Vasario revoliucijos bolševikai įvykdė perversmą, paskandino kraujyje didžiąją Rusijos imperijos dalį, o praėjus porai dešimtmečių okupavo Lietuvą.
Po B. Jelcino revoliucijos 1991 m. prėjo mažiau nei dešimtmetis, ir B. Jelcinas savo rankomis atvedė į valdžią Vladimirą Putiną. Vėl – imperijos atkūrimas, okupacijos ir karai.
Vakarietiška liberalioji demokratija Rusijai beveik tokia pat svetima kaip kokiam nors Iranui arba Irakui. Arba Kinijai, nes Rusija yra labiau Azija nei Europa, nors ir patyrusi nemažą Europos įtaką nuo XVIII a. ir net inkrustavusi savo azijinę bolševikinę revoliuciją europinės marksizmo ideologijos žodžiais.
Rusija nėra ir dar ilgai negalės tapti liberali, demokratinė, vakarietiška. Mūsų interesas – ne vakarietiška, o provakarietiška Rusija. Kad ir kokia joje būtų politinė santvarka ir požiūris į žmogaus teises.
Pirmas ir pagrindinis imperatyvas – provakarietiška orientacija, ir tik po to (su daug mažesniu imperatyvumu) – žmogaus teisės ir demokratija. Toks turi būti algoritmas. Turime pavyzdžių: antai Pietų Korėja ir Taivanas daug metų buvo provakarietiškos, nors ir diktatoriškos, valstybės, kurių režimai nevengė teptis rankų oponentų krauju. Bet ilgainiui šios valstybės tapo žmogaus teises gerbiančiomis demokratijomis.
Kairuoliškos politikos lemiamas moralizmas, reikalavimas keisti valstybių santvarkas pagal savo vertybinę viziją, net jei tos valstybės – nuosekliai provakarietiškos, atvedė prie to, kad, tarkime, praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Vakarai prarado labai svarbų sąjungininką Vidurio Rytuose – Iraną.
Amerika galėjo padėti Irano šacho režimui išlikti, bet nepadėjo, nes kairiojo liberalizmo apnuodytos visuomenės nuomonė tam buvo nepalanki. Dabar vietoje stipraus sąjungininko regione Vakarai turi stiprų priešą. Ar nuo to geriau Irano žmonėms? Ar nuo to geriau Vakarams?
Laikinos sėkmės pavyzdžiu galima laikyti Augusto Pinocheto įvykdytą perversmą Čilėje 1973 m. Taip, jis pareikalavo aukų, tačiau, kai ant svarstyklių – komunizmas arba antikomunizmas, provakarietiškas arba prosovietinis režimas, Vakarų, kurie nori išlikti stiprūs, pasirinkimas turėjo būti akivaizdus.
Deja, 1977 m. JAV prezidentu tapo kairysis ideologas Jimmy Carteris, kuris nutarė, kad svarbiausias jo užsienio politikos principas bus žmogaus teisės. JAV tapo nedraugiška antikomunistinei Čilei, nutraukė paramą A. Pinocheto režimui ir prisidėjo prie jo tarptautinės izoliacijos.
Taip 1977 m. demokrato J. Carterio vadovaujamos JAV išdavė Vakarų sąjungininkę Čilę, o 1978 m. išdavikiškai nusigręžė nuo kito Vakarų sąjunginko – visapusišką Irano vesternizaciją vykdžiusio šacho Mohamedo Rezos Pehlevio.
Straipsnio pabaiga – kitoje dalyje.
1) Tokius mitus įtikinamai išsklaido Patrickas J. Buchananas knygoje Churchill, Hitler, and „The Unnecessary War“. How Britain Lost Its Empire and the West Lost the World. Apie du pasaulinius karus: „There are two great myths about these wars. The first is that World War I was fought „to make the world safe for democracy.“ The second is that World War II was the „Good War,“ a glorious crusade to rid the world of Fascism that turned out wonderfully well. Not for everyone. When President Bush flew to Moscow to celebrate the sixtieth anniversary of V-E Day, he stopped in one of the nations that was not celebrating, Latvia, and dispelled one of these myths. He told the world that while „V-E Day marked the end of Fascism … it did not end oppression,“ that what FDR and Churchill did to Eastern and Central Europe in collusion with Stalin „will be remembered as one of the greatest wrongs of history.“ 13 Bush called Yalta a sellout of free nations as shameful as Munich. This book will argue that President Bush understated his case.“
Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI a. patirtys, suprasti nesugebėjo ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija ir ko iš jos laukti ateityje.
Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.
