Irmantas GelūnasBritų kariuomenėje tarnavęs Shaunas Pinneris 2018 m. atvyko į Ukrainą, kur sutiko meilę ir vedęs ukrainietę nusprendė įsilieti į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Jo namai stovėjo kairiajame Dniepro krante, Mariupolyje. 2022 m. balandį Sh. Pinneris pusmečiui pakliuvo į rusų rankas. Šią patirtį jis sudėjo į knygą „Gyvenk. Kovok. Nepasiduok“, kurios puslapius vartė su IQ apžvalgininku Karoliu Juršiu.
– Esate profesionalus karys, Jungtinėse Valstijose baigėte aukščiausio lygio SERE išgyvenimo kursus, mokate sėkmingai veikti priešo užnugaryje ir išgyventi. Tačiau knygoje minite, kad, kai buvote paimtas į nelaisvę kelių nepatyrusių rusų kareivių, pajautėte gėdą. Kaip jums tai atrodo šiandien? Ar mūšio lauke įgūdžiai svarbesni už sėkmę?
– Turbūt prieš atsakydamas į klausimą turėčiau daug ką paaiškinti. Kai mane paėmė į nelaisvę, tai buvo 2022 m. balandžio 13 d., maždaug po septynių savaičių kovų Mariupolyje. Mes buvome išsekę, mūšio pabaigoje neturėjome maisto ir labai mažai vandens, o tai smarkiai paveikė mūsų efektyvumą. Kiti kariai smarkiai skyrėsi nuo manęs. Dauguma mano komandos narių buvo devyniolikmečiai, dvidešimtmečiai, tai buvo jų pirmosios operacijos. Man tai buvo jau ketvirtoji operacija – prieš tai buvau Bosnijoje, Šiaurės Airijoje, buvau gerai apmokytas.
Taigi buvau gana senas veteranas ir jie mane vadino Staryi Sobaka – Senu Šunimi. Man suteikė gana meilią pravardę ir buvau komandos dalis, o kolegų karių istorija buvo visai kita. Jie neįsivaizdavo, kaip atrodo mūšis, neturėjo jokios patirties. Jie tikrai nežinojo, kas jų laukia. O aš jau ruošiausi. Kai vadovavimo grandinė (rusams užgulus Mariupolį – IQ past.) nustojo veikti, aš jau buvau pasiruošęs trauktis ir bandyti grįžti atgal, kad prisijungčiau prie kito bataliono. Tačiau, mums bandant ištrūkti iš miesto, rusai surengė pasalą (po kurios išsibarstė visi besitraukiantys ukrainiečių kariai, tarp jų ir Sh. Pinneris – IQ past.). Galiausiai grįžti į draugišką zoną, kuri buvo maždaug už 200 kilometrų, teko vienam. Mes buvome apsupti maždaug 200 kilometrų už priešo linijų, o tai 46-erių vyrui reiškė netrumpą pasivaikščiojimą. Be to, mane vijosi Rusijos kariuomenė, tad taip atrodė mano prasiveržimas pro pirmąją apsupties liniją.
